Tą patį išgirsime ir kalbant apie šalies sveikatos apsaugos sistemą, demografinę situaciją, pensijų dydį ir kt. – dėl jų prastos būklės taip pat yra kalta emigracija. Gamybos ir statybos apimčių mažėjimas, darbo jėgos trūkumas, dėl kurių kenčia šalies ekonomika – irgi emigracijos kaltė.
Tačiau paklausus, kodėl vyksta gyventojų emigracija iš Lietuvos atsakoma, kad ji vyksta dėl prastos šalies ekonominės padėties. Taigi, susidaro užburtas ratas: emigracija vyksta dėl prastos ekonominės būklės šalyje, o prasta būklė yra dėl gyventojų emigracijos. Kyla klausimas – kaip išsiveržti iš šio rato bei nuosekliau išsiaiškinti minėtą priežasčių ir pasekmių grandinę.
Panašu, kad aptartų procesų priežasčių ir pasekmių grandinės išsiaiškinimui gali puikiai padėti pasakos apie gaidelį ir vištelę analizė. Šis svarbus „teorinis ir metodinis“ veikalas, kurį pagal edukacinę programą nagrinėja jau 4–5 metų vaikai, gali būti sėkmingai pritaikytas nagrinėjant mūsų šalyje vykstančius socialinius, ekonominius ir politinius procesus.
Taigi, šio veikalo pasakojimas prasideda nuo to, kad kartą gyvenę senelis ir senelė turėjo gaidelį ir vištelę. Senelė pasiuvo gaideliui kelnytes, o vištelei – sijonuką ir išleido juos riešutauti. Gaidelis įlipo į lazdyną, skynė riešutus ir mėtė juos vištelei. Metant vieną riešutų kekę gaidelis išmušė jai akelę. Vištelė nubėgo pasiskųsti senelei, o gaidelis, senelės paklaustas, kodėl išmušė vištelei akelę, paaiškino priežastį – lazdynas jam kelnytes suplėšęs. Savo ruožtu lazdynas pasiaiškino, kad jį apgraužė ožkytė, o pastaroji pasiskundė, kad jos neganė piemenėlis. Paaiškėjo, kad šeimininkė piemenėliui neiškepė bandelės, nes kiaulaitė tešlą suėdė. Tokio kiaulaitės poelgio priežastis buvo ta, kad vilkas jos paršiuką nunešė. Tačiau vilkui aiškintis nereikėjo, nors jis ir buvo visos šių nesėkmių grandinės pagrindinis kaltininkas.
Taigi, susidaro užburtas ratas: emigracija vyksta dėl prastos ekonominės būklės šalyje, o prasta būklė yra dėl gyventojų emigracijos.
Vadovaujantis pateikta „metodine schema“ galima vėl paklausti – kodėl ekonominė būklė šalyje buvo prasta tada, kai emigracija dar nebuvo prasidėjusi ir 2000 m. Lietuvoje gyveno 3,7 mln. gyventojų? Atsakymas būtų toks – šalyje trūko darbo vietų, buvo didelė bedarbystė, be to, jaunoms šeimoms nebuvo kur gyventi, nes nebuvo, o ir dabar nėra municipalinių butų ir pan. Vėl galima paklausti – kodėl nebuvo kuriamos darbo vietos, kodėl jaunoms, besikuriančioms šeimoms nebuvo sudarytos galimybės gyventi ir dirbti Lietuvoje ir t. t.? Taip klausimus galima tęsti iki begalybės. Pavyzdžiui, kodėl nyksta šalies regionai, mažėja periferiniai miestai ir viskas koncentruojama viename Vilniuje, vystant tik 1–2 miestų valstybę ir pan.? Nuo šių klausimų be atsakymų, matyt, iki „vilko“ sunku prieiti, nes dabar priežasčių ir pasekmių grandinė nagrinėjama maždaug vištelės akelės ir gaidelio kelnyčių lygmenyje. O kur lazdynas, ožkytė, piemenėlis, kiaulaitė ir pagaliau – kur pats vilkas?
Siekiant nors iš dalies išsiaiškinti mūsų šalies nesėkmių priežastis ir pasekmes tikslinga panagrinėti konkretų pavyzdį – Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano parengimo ir jo įgyvendinimo klausimą. Šis dokumentas yra pagrindinis planavimo dokumentas, reglamentuojantis šalies teritorijos naudojimo, tvarkymo ir apsaugos ilgalaikę strategiją. Bendruoju planu sprendžiami svarbiausi šalies teritorinės plėtros perspektyviniai uždaviniai – urbanistinės sistemos, kraštovaizdžio ir kultūros paveldo teritorijų, gamybos, rekreacijos, socialinės ir kultūrinės bei techninės infrastruktūros, šalies regionų vystymo ir kt. uždaviniai. Bendrasis planas, kaip prioritetinis, visoms valstybės valdymo institucijoms privalomas dokumentas, buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154.
Bendrojo plano parengimą organizuoti buvo pavesta to meto Statybos ir urbanistikos ministerijai, kuri turėjo prižiūrėti ir koordinuoti jo įgyvendinimą. Tuo tikslu ministerija turėjo būti sustiprinta teritorijų planavimo ir urbanistikos specialistais, jos žinioje turėjo būti sukomplektuotos visos su teritorijų planavimu susijusios žinybos bei suteiktas bendrojo plano įgyvendinimui skirtas finansavimas. Tačiau toliau įvyko absurdiški, sunkiai suvokiami dalykai – Statybos ir urbanistikos ministerija buvo panaikinta ir jos dalis prijungta prie Aplinkos apsaugos ministerijos, įsteigiant Aplinkos ministeriją. Joje beveik neliko teritorijų planavimo ir urbanistikos specialistų, o vyraujančią dalį sudarė gamtosaugininkai ir aplinkosaugininkai. Tokia ministerija, suprantama, negalėjo vykdyti jai pavestų bendrojo plano įgyvendinimo koordinavimo įpareigojimų, todėl viskas buvo palikta savieigai.
Tačiau, kaip žinoma, vyksta nereguliuojama urbanistinė drieka, „parceliuojamos“ vertingos gamtinės teritorijos ir jokios šalies darnaus vystymo politikos nėra.
Toliau įvyko dar keistesni dalykai. Nacionalinė žemės tarnyba, kurioje kaupiama informacija apie šalies teritorijos būklę, buvo perduota Žemės ūkio ministerijos pavaldumui. Finansavimas, skirtas šalies bendrojo plano įgyvendinimui, perduotas Vidaus reikalų ministerijai. Žemės kadastro duomenis tvarkyti buvo pavesta Teisingumo ministerijai. Nekilnojamojo kultūros paveldo, senamiesčių tvarkymas perduotas Kultūros ministerijai. Kurortų, turizmo plėtra paskirta Ūkio ministerijai. Akivaizdu, kad esant tokiai chaotiškai valdymo sistemai šalies bendrojo plano įgyvendinimo proceso nėra kam reguliuoti ir koordinuoti.
Aplinkos ministerija, kaip institucija, atsakinga už šalies bendrojo plano įgyvendinimą, turėjo teikti pasiūlymus dėl valstybės urbanistinės politikos vykdymo, miestų plėtros, aptarnavimo centrų vystymo, darbo vietų kūrimo ir kitų šaliai gyvybiškai svarbių uždavinių sprendimo. Laiku atlikti minėti būtini sprendimai galėjo bent iš dalies sulaikyti masinį „bėgimą“ iš Lietuvos. Tačiau, kaip žinoma, vyksta nereguliuojama urbanistinė drieka, „parceliuojamos“ vertingos gamtinės teritorijos ir jokios šalies darnaus vystymo politikos nėra.
Taigi, Aplinkos ministerija dėl šalies bendrojo plano įgyvendinimo nieko nesugebėjo padaryti – jis tapo nerealizuotas ir užmirštas. Tačiau jam įgyvendinti skirtos ES lėšos, kaip minėta, buvo atiduotos Vidaus reikalų ministerijai, kuri turėjo kažką daryti, kad jos būtų panaudotos. Suprantama, ši ministerija su teritorijų planavimu, urbanistika nieko bendra neturi, ilgalaikės strateginės politikos nėra, o apie šalies bendrąjį planą tikriausiai ir nieko nežinojo. Todėl pagal jos kompetenciją ir supratimą visos gautos lėšos buvo nukreiptos miestų ir miestelių viešųjų erdvių tvarkymui – besaikiam spalvotų takų ir gatvių grindimui trinkelėmis, vazų statymui, kičinės aplinkos kūrimui ir pan. Kadangi šito pasirodė mažoka, Vidaus reikalų ministerija, kaip keleto metų eksperimentinį projektą, parengė Baltąją knygą ir pradėjo šalį planuoti, skirstyti į regionus ir pan., nors visa tai jau buvo pateikta Lietuvos bendrajame plane.
Trumpai apžvelgus Lietuvos teritorijos bendrojo plano – svarbiausio ilgalaikės strategijos dokumento, kuris galėjo turėti lemiamą reikšmę šalies sėkmingam vystymui, realizavimo sužlugdymą, galima priartėti ir prie pasakos „vilko“ identifikavimo. Šis „vilkas“, kuris yra visų šalies nesėkmių priežastis, yra valdžios, tiek buvusios, tiek dabartinės „profesionalų“, menka kompetencija, ilgalaikio strateginio mąstymo stoka (apsiribojama tik kadenciniu laikotarpiu) ir svarbiausia – sistemos valdymo struktūrose nebuvimas.
Šį teiginį akivaizdžiai įrodo ir dviejų svarbiausių Lietuvos objektų, esančių visų šalies piliečių dėmesio centre, nesėkminga tvarkymo eiga. Tai griūvantis Vilniaus Gedimino kalnas bei valstybinės reikšmės Lukiškių aikštė, kuri tiek architektūriniu, funkciniu, tiek ir idėjiniu bei kt. požiūriais yra nepriimtina, tačiau ir tokios jos nesugebėta laiku užbaigti.
Liucijus Albertas Dringelis yra Lietuvos architektas, humanitarinių mokslų daktaras.
