Būdamas delegacijos ryšiams su Baltarusija nariu Europos Parlamente, neretai patiriu dviprasmius jausmus. Štai dar kadencijos pradžioje, praėjusių metų rudenį, galėjo atrodyti, kad su Baltarusijos valdžia galima bent jau ieškoti sąlyčio taškų. Tarsi buvo galima tikėtis bent jau dalykiškų diskusijų tarp ES ir Baltarusijos. Ir Europos Komisija, ir ES ambasadorius Baltarusijoje ėmėsi tam tikrų iniciatyvų, kurios buvo naudingos paprastiems Baltarusijos piliečiams. Žengti bent jau keli nedideli žingsneliai: vyksta prekybos dialogas, šiokia ar tokia, bet diskusija dėl Astravo, švelninami vizų ir readmisijos režimai.
O štai šiandien mes visi puikiai matome realų diktatoriaus Lukašenkos portretą. Panašu, kad dabar jau piliečiai nebenori taikytis su 26 metus Baltarusijos valdžią savo rankose laikančiu Lukašenka, o jis pats nebepajėgia sudaryti „bent jau kažkiek demokratiškų“ rinkimų įvaizdžio ir politinių priešininkų suėmimus bei represijas pradėjo vykdyti jau dabar. Tai – bandymas sudrausminti politinius priešininkus ir tautą, o su priemonėmis nesiskaitoma.
Artėjantys rinkimai tik dar labiau atvėrė akis pasauliui dėl situacijos Baltarusijoje. Ir faktas čia vienas – turime reikalų su nedemokratine valstybe. Ir kad ir kaip tikėtumėmės, kad Vakarų ir Baltarusijos santykis keisis, aš vis pavartau savo paties rašytas mokslines knygas, monografijas, publikacijas ir suprantu, kad situacija tiesiog nejuda iš lūžio taško jau nebe pirmą dešimtmetį. Ir 2006-aisiais, ir 2010-aisiais represijos vyko jau po rinkimų rezultatų paskelbimo. Šiemet situacija pakitusi tik tiek, kad nebėra kuo „pamaloninti“ žmonių – ekonominė situacija tik prastėja – ir valdžios veiksmai COVID-19 akivaizdoje smarkiai pakirto bet kokį pasitikėjimą valdžia.
Artėjantys rinkimai tik dar labiau atvėrė akis pasauliui dėl situacijos Baltarusijoje. Ir faktas čia vienas – turime reikalų su nedemokratine valstybe.
Praeitą savaitę kreipiausi į Europos Komisiją dėl dabartinės situacijos Baltarusijoje. Laiške išsakiau tris esmines problemas: žmogaus teisių pažeidimus šalyje priešrinkiminiu laikotarpiu, COVID-19 pandemijos situaciją Baltarusijoje ir Astravo atominės elektrinės saugumo vertinimą. Pripažinkime, kad ši Baltarusijos saugumą kvestionuojančių faktorių kombinacija kelia išskirtinį pavojų visam regionui. Reali padėtis dėl COVID-19 pandemijos masto numanomai yra slepiama – įtariama, kad šalyje, kurioje masiniai renginiai taip ir nebuvo apriboti, COVID-19 infekcijos užsikrėtimų ir aukų skaičius gali gerokai viršyti oficialiai skelbiamą. Kartu situacija dėl Astravo atominės elektrinės saugumo taip pat negerėja, realūs veiksmai dėl atitikimo aukščiausiems saugumo reikalavimams iki šiol nėra atlikti, o tuo tarpu Baltarusija žada, kad pirmasis reaktorius pilna galia veiks jau 2021 m. vasario mėnesį.
Visą šią situaciją komplikuoja masinės represijos, vykdomi suėmimai ir areštai, paskatinti artėjančių prezidento rinkimų, trukdantys viešinti ir dalintis realiais duomenimis apie minėtus nesaugumo faktorius. Europos Komisijos klausiau: kokių skubių veiksmų imamasi dėl regiono saugumo situacijos, kuri blogėja dėl Baltarusijos elgsenos, ar iš Baltarusijos reikalaujama viešinti ir nuolat teikti atnaujintą informaciją atsakingoms ES institucijoms apie realią padėtį dėl COVID-19 susirgimų ir aukų skaičiaus bei dėl Astravo atominės elektrinės saugumo ir ar bus imamasi realių sankcijų dėl žmogaus teisių pažeidimų Baltarusijoje? Jei taip, kokių? Kokio atsakymo tikiuosi iš Komisijos? Turbūt kelių: ES numatomų sankcijų Baltarusijai dėl rinkiminės kampanijos metu vykdomų represijų ir aiškių faktų dėl Astravo AE saugumo tyrimo bei siekio ne tik atskleisti realius COVID-19 skaičius, bet ir įpareigoti Baltarusiją teikti skaidrią informaciją.
Grįžtant prie artėjančių prezidento rinkimų Baltarusijoje temos ir žemiausio Lukašenkos reitingo per visus valdymo metus – žinutė aiški: pokyčiai bręsta. Ar šioje šalyje realūs demokratiniai rinkimai? Nuo rinkimų kampanijos pradžios sulaikyta daugiau kaip 700 žmonių, tarp jų ir pagrindiniai oponentai, ir paprasti piliečiai, ir laisvą žodį skleidžiantys tinklaraštininkai bei žurnalistai. Ar įmanomi demokratiniai rinkimai be laisvos spaudos? Klausimas turbūt retorinis. Štai dar birželio pradžioje JAV, Jungtinė Karalystė ir Europos Sąjunga bendrame pareiškime paragino Baltarusijos vadovybę surengti sąžiningus, taikius ir laisvus prezidento rinkimus.
O Europos Sąjungos diplomatijos vadovas Josepas Borrellis dar aną savaite išreiškė Bendrijos nerimą dėl žmogaus teisių pažeidimų ir ragino stabdyti represijas prieš pagrindinius oponentus. Jo teigimu, ES nusiteikusi ir toliau siekti bendradarbiavimo su Baltarusija, bet tik jei bus regimi pozityvūs pokyčiai. O skaičiai pasako viską: rinkimus stebinti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija nuo 1995 metų nė vienų šioje šalyje vykusių rinkimų nepripažino laisvais ir teisingais.
Vakar paaiškėjo galutinis kandidatų, kurie dalyvaus prezidento rinkimuose Baltarusijoje sąrašas. Ir taip, abejonės pasitvirtino – Baltarusijos rinkimų komisija pateikė informaciją, kad pagrindinis A.Lukašenkos varžovas, buvęs bankininkas V.Babarykas nebus registruojamas. Primenu, kad jis nuo birželio jau yra suimtas už įtariamus finansinius nusikaltimus. Manau, kad papildomas motyvas įkalinti Babaryką buvo dar ir tas, kad jis ne „šiaip“ disidentas, o buvęs valdančiojo elito atstovas. Taigi, rinkimuose susitiks penketukas: A.Lukašenka, Andrejus Dmitrijevas, Ana Kanopackaja, Svetlana Tichanovskaja, Sergejus Čerečenis.
Gali būti, kad tie įregistruotieji oponentai tik pasiims tam tikrą dalį balsų, o gal – kas žino? – suveiks motyvas „už bet ką, tik ne už dabartinį prezidentą“... Vakarykštė ES greita ir tikslinga reakcija yra itin svarbi – Bendrija sukritikavo Baltarusijos rinkimų komisijos veiksmus bei išsakė poziciją, kad lauks Minsko kvietimo, kad ESBO stebėtų rinkimus šalyje.... ES kartu su diplomatu J.Borrellio priešaky priminė esminę Bendrijos vertybę – žmogaus teises, todėl ES gerbia Baltarusijos suverenitetą, bet jei žmonės būtų ir toliau suimami gatvėse, kalinami ar juolab smurtaujama prieš juos, tylima nebus. Štai po kandidatų paskelbimo vakar vėl vyko taikūs protestai, kurių metu buvo sulaikyta virš 100 žmonių...
Pilietinė visuomenė nori permainų. O iš žmonių sulaikymo vietų jau dabar ateina baugios žinios. Akivaizdu, kad, prisidengiant pandemija, sulaikytieji paliekami be teisės išsikviesti advokatą, susitikti su šeimos nariais, jiems neleidžiami pasivaikščiojimai... Šį nežmoniškos aplinkos sukūrimo instrumentų sąrašą galima tęsti, tik tada jau reiktų įspėti, kad „kai kurios frazės bus šokiruojančios“... Privalome ginti žmonių teises, teisę į orumą. O ar šalis turės savo Maidaną? Pokyčiai Baltarusijai reikalingi nedelsiant. Ekonominė šalies situacija jau 10 metų negerėja. O dabar žiniasklaidoje matyti naujos prognozės, kad ekonomika rudenį Baltarusijoje dar labiau smuks, žmonės neteks darbo vietų...
Dar viena mano nuogąstavimų tema – reali COVID-19 situacija šalyje, kuri, neabejoju, taip pat siejasi ir su ekonomine padėtimi. Kai kovo mėnesį Pasaulio sveikatos organizacija COVID-19 paskelbė pandemija, Lietuva, kitos ES šalys ir beveik visas pasaulis įvedė karantiną. O štai Lukašenka, kaip pamename, visus kvietė į masinę talką šalyje, gegužės mėnesį organizavo Pergalės dienos paradą bei, prasidėjus rinkiminei kampanijai, žmonėms viešose erdvėse spaudė ranką. Čia nevengsiu pasikartoti: virusas nėra įrankis politinėms manipuliacijoms. Tai fizinė grėsmė. Taip, pastaruoju metu jau nebeslepiama, kad Baltarusija pagal savo gyventojų skaičių ir susirgimo atvejus yra viena labiausiai viruso paveiktų valstybių pasaulyje.
Kasdien skelbiama statistika vis dar atskleidžia, kad susirgimų skaičius šalyje ir toliau lieka pakankamai aukštas, bet šalies vadovybė nuostatas nedaug tekeičia. Dar birželio pabaigoje pats Lukašenka teigė, kad karantinas žlugdytų šalies ekonomiką ir „nebūtų ką ėsti“. Bet va klausimas, ar viruso nevaldymas šalies nenuvarys į dar didesnę ekonominę duobę, o žmonės iki rinkimų į gatves eis ne tik dėl politinių permainų siekio, bet ir nebetverdami dėl skurdo? Lukašenka stringa savo paties pinklėse. Bet baisiausia, kad niekas nežino, ar sergantieji gauna reikiamą gydymą, ar viruso židiniai valdomi. Daug valstybių pasaulyje, deja, nėra demokratinės, tačiau teisės į sveikatą turi būti paisoma ir jose.
Kalbant apie Astravo AE, aš ir vėl noriu pasikartoti: tai – reali fizinė grėsmė dar iki bet kokių politinių debatų.
Kokį poveikį tai gali turėti aplinkinėms valstybėms? To kaip reikiant nežinome, bet, jei Europa dabar nuogąstauja dėl nežinomybės apie koronaviruso situaciją Baltarusijoje, tai ar ne pats laikas pagalvoti, kaip gyvensime su Astravo atomine elektrine ir kokia bus to nesaugumo kaina?
Kalbant apie Astravo AE, aš ir vėl noriu pasikartoti: tai – reali fizinė grėsmė dar iki bet kokių politinių debatų. Aiškios pozicijos Astravo klausimu pasigendu iš Lietuvos oficialiosios valdžios atstovų, dviprasmė man atrodo ir Baltijos šalių, ir Europos Sąjungos institucijų pozicija. Kartais iš tiesų apima jausmas, kad daugelis jau pasidavėme. Bet primenu, jog šis monstras, kuris pilna galia numatomai pradės veikti 2021 m. vasarį, praėjus maždaug metams nuo įjungimo (o branduolinis kuras pirmajam jėgainės reaktoriui iš Rusijos buvo atgabentas gegužės pradžioje ir, kaip praėjusį mėnesį skelbė Baltarusijos energetikos ministerija, turėtų būti įjungtas liepos mėnesį), stovi prie Lietuvos sienos.
Stovi nedemokratinėje valstybėje. O pati Astravo AE pastatyta iš Kremliaus Baltarusijai skolintų milijardų... Tai pačiai Baltarusijai, kurios ekonomika yra sudėtingoje situacijoje. Astravo AE yra ne kas kitas kaip politinis įrankis, kuriuo Kremlius sieks valdyti Baltijos šalis. Džiugu, kad Lietuva apsisprendė neketinanti naudoti šios atominės energijos, ir, tikėkimės, šios nuostatos tvirtai laikysis. Tikiuosi, kad šiuo keliu suks ir Latvija bei Estija. Birželio mėnesį Rytų partnerystės lyderių konferencijos metu Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pareiškė, kad Europos Komisijai branduolinio saugumo klausimas yra itin svarbus, todėl Baltarusija turi užtikrinti aukščiausius saugumo reikalavimus. Pati Baltarusijos vadovybė atsakė, jog kad yra pasiruošusi surengti streso testų (angliškai vadinamų – EU Peer Review Report of the Belarus Stress Tests ) apžvalgą, dar kitaip EU Peer Review Report of the Belarus Stress Tests Tad randasi ženklų, jog diskusija vyksta, bet, mano manymu, ji yra tikrai nepakankama. Laikiausi ir laikausi nuomonės, kad toji elektrinė yra fundamentaliai nesaugi nuo pat vietos parinkimo momento.
Baltarusijos tema visuomet yra labai sudėtinga. Iš kokio perspektyvos taško žvelgtume ar apie kokius santykius bekalbėtume. Vis dėlto turėkime vilties, kad Baltarusija turi šansų pasukti kitu keliu bei imti rašyti kitą istoriją. Pozityvią.
Prof. Liudas Mažylis yra Delegacijos ryšiams su Baltarusija narys Europos Parlamente ir Sąjūdžio prieš Astravo AE narys Lietuvoje.