Per 13 laisvėjimo dienų Europa, Baltarusija ir pasaulis negauna atsakymų į kai kuriuos paprasčiausius klausimus, į kuriuos atsakyti būtina. Pavyzdžiui. Koks suimtųjų politinių kalinių likimas? Kokia žiniasklaidos laisvės perspektyva šioj šalyje? Ar, kalėjimo žargonu tariant, „patamsiais“ nesitęsia elementarus susidorojimas?
Aikštėse šviesu ir svaigina laisvės dvasia. O kas vyksta kamerų prietemoje?
Ar „paprastas vaikinas Saša“ nesirengia vėl sugrūsti į patamsį visos valstybės, paprasčiausiai vėl užblokuodamas internetą, išskainiodamas laisvosios žiniasklaidos atstovus, kaip jau kartą buvo padaręs?
Europos Parlamento nariai atsakymų nesulaukia, o „kolegoms“ valstybių vadovams „paprastas vaikinas Saša“ atsakė atviru tekstu, paprašydamas nesiųsti į jo valstybę ginkluotų smogikų. Vaikinas turi vaizduotę? Geba pasitelkti analogijas? Veikiau – sprendžia pagal save.
Dirbdamas Europos Parlamente sukaupiau tam tikrą patirtį apie tai, ar galima lyginti „panašius procesus panašiose valstybėse“. Siūlau neapsigauti. Nebūna vienodų procesų. Bet be analogų neapsieisi.
Aikštėse šviesu ir svaigina laisvės dvasia. O kas vyksta kamerų prietemoje?
Rugpjūčio 23-iąją tie, kurie neabejingi demokratijai, rinksis „Laisvės kely“. Akivaizdi analogija su Baltijos keliu, 1989-aisiais. Kaip čia neprisiminsi „ankstyvojo“ Sąjūdžio lozungų? O jie buvo lakoniški: „Viešumas. Demokratija. Suverenitetas“. Ir jie buvo tikrai turiningi.
Ką šiandien turime kaimyninėje valstybėje? „Viešumas“ – o gal tik jo iliuzija? Pavyzdžiui, kur šiandien žmogus, prieš pora dienų nepaklusęs „paprasto vaikino Sašos“ paliepimui nefotografuoti? Gal jau sudorotas patamsy?
Visi prisimename sovietinių jėgos tarnybų siautėjimą Lietuvos laisvės lygos mitinge 1988-ųjų rugsėjį. Metodai 2020-ųjų rugpjūtį – visiškai tie patys.
„Demokratija“? Nei viena Europos Sąjungos valstybė nelaiko rinkimų legitimiais, o „Saša“ valdo kaip valdęs.
Gerai pamenu iššūkius, su kuriais Lietuva susidūrė anais laikais. Buvo „sąjunginio pavaldumo įmonių“ problema. „Sąjunga“ egzistavo tada, yra ir dabar. Rusijos ir Baltarusijos sąjunga. Glaudi ir numatomai vis glaudėjanti, turinti visiškai rimtas institucijas. O Astravo atominė – ar ji nėra panaši į to meto „sąjunginio pavaldumo įmonę“, lygiai kaip ir kitos stambios valstybinės įmonės, pilnai integruotos į Rusijos ekonomiką?
Ką šiandien turime kaimyninėje valstybėje? „Viešumas“ – o gal tik jo iliuzija?
„Suverenitetas“? Anuomet mums Kauno Sąjūdyje Gorbačiovo planai atrodė skaidrūs it krištolas: suvereni Lietuva po demokratiškų rinkimų pasiprašo į „atnaujintą sąjungą“, o Europos lyderiai ploja rankomis. Dabar Baltarusija YRA galiojančioje sąjungoje su Rusija, todėl nieko net nereikia „naujinti“. Tiesa, Europos vadovai „bent jau“ imsis sankcijų prieš bespredielo Baltarusijoje organizatorius. Po atostogų, po truputį imsis...
Tuometinio Lietuvos Sąjūdžio analogas (ar analogai) šiandieninėje Baltarusijoje dar tik formuojasi. Esame to liudininkai. Jau 13 dienų. Tikime, kad prie tų procesų prisidedame. Galime didžiuotis, kad baltarusių tauta dėkinga mums už šią paramą.
O kiek tada praėjo nuo Sąjūdžio įsteigimo iki Lietuvos nepriklausomos valstybės tarptautinio pripažinimo? Nei daug, nei mažai: treji metai ir trys mėnesiai...
Manykim, kad pasaulis dabar „spartesnis“ ir viskas vyks sparčiau. Būtų gerai, kad „paprasto vaikino Sašos“ vaizduotė neapsiribotų besivaidenančiais jam „smogikais iš netolimojo Vakarų užsienio“.
Bet kuriuo atveju, visiems mums, neabejingiems dabartiniams įvykiams Baltarusijoje, teks dar ilgai būti susitelkus.
Prof. Liudas Mažylis yra Delegacijos ryšiams su Baltarusija narys Europos Parlamente.
