Gegužės pabaigoje vykome aptarti laisvos prekybos sutarties atnaujinimo. Sutartis veikia, esame vieni kitiems svarbūs prekybos partneriai. O nuo sutarties sudarymo 2002 m. pasaulis pasikeitė: plėtojant santykius, reikėtų atsižvelgti į naujus iššūkius. Čilėje šiuo metu kaip tik vyksta konstitucinė valdžios struktūrų pertvarka. Apie visa tai su Čilės valdžios bei visuomeninių organizacijų atstovais ir buvo diskutuojama susitikimų metu.
Per tris dienas susitikome su daugybe politikų, ministrų, įvairių organizacijų atstovų. Jei manęs paklaustų, kas stebino labiausia, tai čiliečių aiškinimas, esą „jie yra maža valstybė“. Nieko sau: 4270 km ilgio ir 19 mln. gyventojų. Pagal BVP vienam gyventojui, Čilė panaši į tokias valstybes kaip Rusija, taigi Lietuva ją lenkia maždaug 1,5 karto. Gana panašiai, apie 1,5 karto, mes pranokstam čiliečius ir pagal minimalų atlyginimą.
(Sakoma, kad dauguma dirbančiųjų ten kaip tik tokį atlyginimą ir gauna, o neretai ir mažesnį. Gi prekių kainos atrodo panašios į Lietuvos). O štai ir jų lūkesčiai: kad būtų socialinės garantijos, sveikatos paslaugos ir švietimo kokybė. Panašu juk į europiečių lūkesčius?.. Tik ten jie į mūsų situaciją žvelgia su nemenku pavydu. Mūsų vizito metu svarstymuose dominavo šios temos: čiabuvių teisės; litis ir varis kaip pagrindinės iškasenos ir visos ekonomikos variklis; vandenilio energetika kaip valstybės „etiketė“; nusikalstamumas Pietuose, imigracija Šiaurėje bei COVID-19 pasekmės visose srityse. Ir, žinoma, nenumaldomas siekis, kad rytoj – mañana – būtų geriau.
Nuvykę patekome į patį konstitucinių debatų įkarštį. Jau daug mėnesių veikia konstitucinis konventas, kurio paskirtis – paruošti naują Čilės konstituciją, atliepiančią dabarties situaciją ir ateities lūkesčius. Konstitucija turi pagaliau atsigręžti į žmogų, jo socialines teises; šitokios nuotaikos tvyro visur. Konventas žymi ilgai trunkantį procesą. Jo sušaukimas buvo reakcija į visuotinius neramumus 2019-aisiais. Konvente atstovaujamos įvairios politinės jėgos, visuomenės grupės, turinčios pačių įvairiausių interesų. Jau rugsėjį (Čilėje bus pavasaris!) vyks referendumas. O referendumų „ašmenys“, žinia, aštrūs. Konstitucija – „storas“ dokumentas, ji apimtimi bus bene didžiausia pasaulyje. Žinia, tokio ilgo dokumento niekas neskaitys, o netobuli jos fragmentai vis labiau bus priešininkų išnaudojami...
Štai tokioje politinėje situacijoje ir svarstomi tie prekybos susitarimai su Europa. Europa nenori ilgai laukti, pas mus ratifikavimo procesai ilgi, reikia kuo greičiau geranoriškai sutarti ir rašytis. O dabartinės Čilės valdžios atstovai, kaip suprantama, susiduria su daug iššūkių. Prekybiniai santykiai čia gyviausi su Kinija. Ar čiliečiai dėl to laimingi? Jie norėtų kurti didesnę pridėtinę vertę pas save. O ir su Kinija politiškai jų niekas nesieja, santykiai su ja asimetriški, paremti žaliavų – vario, o dabar ir ličio – eksportu iš Čilės.
Jei Europa investuos, jiems labiau tiktų Europa. Juolab, vertybinė savivoka panaši. Čilėje išgirsti lozungai apie lyčių lygybę skamba labai panašiai, kaip ir Europos Parlamente. Rusija jiems mažai svarbi partnerė, o jų agresija Ukrainoje smerkiama vienareikšmiškai. O čiliečiai agresijai jautrūs. Taip, nuo 1870 m. karo su Bolivija daugiau karų nepatyrė (suskaičiuokim, ką per tą laiką patyrė Lietuva). O Monedos rūmų subombardavimas perversmo metu prieš 50 metų gerai prisimenamas iki šiol, kaip ir po to stojusi diktatūra.
Socialinės teisės klausimai tikrai reikalauja sprendimų. Trišalės tarybos, kuriose vyktų kolektyvinės derybos su darbdaviais dėl darbo sąlygų, čia retenybė. Profsąjungų atstovai
skundėsi, kad nėra ir „tinklinių organizacijų, ginančių moteris“. Apie darbo sąlygas ką ir kalbėti: kalnakasyboj jos itin kenksmingos. Moterų teisių problemos: po COVID-19 ne kiekvienam darbdaviui tiek darbuotojų bereikia... Tad, visų pirma, moterims pareiškia: „mums Jūsų nebereikia“. Moterys gali grįžti vykdyti „savo tradicinių pareigų šeimoje“. Teko susitikti ir su čiabuvių organizacijomis. Jie – arti gamtos, bet tas „balansas su gamta“ neturi teisinio privalomumo. Būsimojoje konstitucijoje planuojamas ryžtingas veiksmas: grąžinti čiabuvių teises į žemę. (Kaip čia nepalyginus su išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimo vargais posovietinėje Lietuvoje...).
Atskira problema – teisė į vandenį: čia egzistuoja savotiški „vandens magnatai“. Priešingai, nei apie žemės grąžinimą, svarstoma apie teisių į vandenį „nacionalizavimą“... Susitikime su energetikos ministru išryškėjo kontrastai, – kaip ir daug kur. Norima modernizuoti sistemą, įkinkyti atsinaujinančius energijos šaltinius, vystyti žaliojo vandenilio projektus, o tuo pat metu kalbama apie elektros tiekimo pertrūkius, blogą stulpų būklę, piktybiškus instaliacijų gadinimus (tą daro nusikaltėlių gaujos, kad galėtų tamsoje plėšikauti?..). Nekyla abejonių, kad reikia modernizuoti Čilės ir ES susitarimą. Juk nuo 2002-ųjų situacija pasikeitė: kitokie žmogaus teisių, tvarios aplinkos, klimato kaitos iššūkiai...
Rengiamas prekybos susitarimas su Europa būtų ne tik siaurai prekybinis, bet ir grįstas bendromis vertybėmis, teikiantis bendras vizijas, kuriantis aukštus standartus – o tai ir Europai, ir Čilei tiks. Geras perspektyvas Čilė turi atsinaujinančių energetikos šaltinių srity: Pietuose vėjai, dykumose Šiaurėje – saulė. Tad daugeliu požiūrių, europinė trajektorija „pataiko“ į čiliečių lūkesčius.
Mus, Europą, jie laiko savotiškais „referentais“: lygindamiesi su Europa, geriau suvokia savo pačių problemas, vidaus prieštaravimus, politinių diskusijų paskatas. Nepaneigsiu, kad čiliečiai labai europietiška Lotynų Amerikos dalis. (Sako – europietiškiausia). Tamsėjančiais rudenėlio vakarais (juk čia kita ekvatoriaus pusė – laiką po gegužės vidurio jie vadina „žiema“) – dangoraižių papėdėje Santjage jaunimas pramogauja labai panašiai kaip ir Vilniuje.
