Vakarų analitikai spėlioja: iki kada Kremliaus režimas užsibrėžęs pasiekti ką nors „apčiuopiama“? Iki stačiatikių Velykų, kad Maskvos patriarchas Kirilas galėtų ištriūbinti laimėjimą „šventajame kare“? Ar iki gegužės 9-osios, kuri nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos yra „šventa“ data net ir nereligingiems rusams?
Vienaip ar kitaip – Maskva susikoncentravo siekti pietrytinės Ukrainos valstybės dalies kontrolės. Įdomu, kad Putinas pareiškė pageidavimą kol kas beatodairiškai nepulti užimti paskutinio strateginio objekto Mariupolyje – „Azovstal“ metalurgijos gamyklos.
Ar tuo jis nori pasiųsti žinią pasauliui, kad jau ima bent iš dalies logiškai mąstyti? Žinoma, nei pasauliui, nei Ukrainai nuo tokios „logikos“ ne lengviau. Gamykla kol kas išlieka ukrainiečių kontrolėje, o teritorija yra smarkiai bombarduojama...
Man, kaip Europos Parlamento nariui, visų pirma rūpi, kuo padėti Ukrainai gali būtent Europos Sąjunga. O ji veikia keturiose dimensijose: skiria finansus Ukrainos gynybai (sunkioji ginkluotė nuolat keliauja į Ukrainą, tik reikėtų tai daryti kur kas greičiau); stiprina sankcijas Rusijos atžvilgiu (o tos sankcijos energetikos, finansų ir aukštųjų technologijų srityse labai jau lėtai įsibėgėja); rūpinasi karo pabėgėliais; renka įrodymus kariniam tribunolui apie Rusijos žvėriškumus Bučoje ir kitur. Nuolat kybo klausimas: ar dar yra likę nepanaudotų sankcijų ar diplomatijos kanalų, kurie suteiktų Ukrainai pranašumą kovoje dėl išlikimo?
Vakarų analitikai spėlioja: iki kada Kremliaus režimas užsibrėžęs pasiekti ką nors „apčiuopiama“?
Diplomatija su Maskva šiuo metu atrodo sunkiai įmanoma. Ji jokių rezultatų nedavė anksčiau, panašu, kad neduoda ir dabar. Todėl ir karo ekspertų teiginiai, ir LR Prezidento Gitano Nausėdos pasisakymas vizito Kyjive metu, kad Ukrainos ateitis turi išsispręsti karo lauke, nėra be pagrindo. Europos diplomatija Kyjive yra aktyvi. Jau ne vieną savaitę didžiųjų Europos šalių lyderiai rodo tikrą solidarumą, nuolat lankydamiesi Ukrainos sostinėje, kad išreikštų politinę paramą. Baltijos valstybių vadovai kartu su Lenkija buvo vieni iš pirmųjų, patikindami, kad toliau teiks paramą ginkluote, siųs humanitarinę pagalbą.
Lankosi Kyjive ir ES institucijų vadovai. Susitikdami su prezidentu V.Zelenskiu, jie demonstruoja bendrijos solidarumą. Ukraina laukia atsakymo dėl paspartintos stojimo į ES procedūros, pradžioje siekdama tapti kandidate. Ryžtingiausiai šiuo požiūriu veikia būtent Europos Parlamentas; simboliška, kad pirmoji iš ES institucijų vadovų Kyjivą aplankė EP pirmininkė Roberta Metsola. Pirminė mūsų misija ir įsipareigojimas – prisidėti prie Ukrainos atstatymo.
Europos Parlamentas neabejotinai toliau aktyvins siekį apginkluoti Ukrainą bei sugriežtinti sankcijas Rusijai. Svarbūs buvo ir balandžio 8 d. vizitai, kai Kyjive apsilankė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen ir užsienio reikalų įgaliotinis Josepas Borrellis. Nepaprastai svarbu, kad buvo atnaujintas ES diplomatinis atstovavimas Ukrainoje.
Į Kyjivą pradėjo grįžti ne tik ES, bet ir kitų šalių diplomatai, įskaitant JAV. O balandžio 19 d., netikėtai ir niekam nepranešęs, ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles Michelis nuvyko į Kyjivą. Ten buvo pažadėta nuo gegužės 5 d. įsteigti Europos Sąjungos solidarumo fondą (ESSF), skirtą Ukrainai. Tikėtina, kad pagrindiniai paramos teikėjai bus Pasaulio bankas (World Bank) ir Tarptautinis valiutos fondas (International Monetary Fund).
Europos Parlamentas neabejotinai toliau aktyvins siekį apginkluoti Ukrainą bei sugriežtinti sankcijas Rusijai.
Teigiama, kad pradžioje prioritetas bus atkurti karo sugriautą infrastruktūrą, o po to ir viešąsias paslaugas, tai yra, ligonines ir mokyklas. Taigi, regime daug stipresnį bendrijos solidarumą ir aiškesnę poziciją, negu kada nors anksčiau. Iki vasario 24-osios ES nesiryžo suteikti ginkluotės Ukrainai, trūko ir politinės valios bei bendro sutarimo dėl užsienio politikos gairių bendraujant su Ukraina. Dabar situacija pasikeitė neatpažįstamai, nes tiek politinė valia, tiek ir instituciniai instrumentai egzistuoja.
Tačiau reikia nepamiršti, kad Ukraina ir šiuo metu turi tarptautinių finansinių įsipareigojimų, kurių dėl akivaizdžių priežasčių negali vykdyti. Ukraina šiuo metu turi apie 22 mlrd. eurų įsipareigojimų tarptautinėms finansų institucijoms, o bendra valstybės skola – 57 mlrd. eurų. Šalis kiekvieną dieną patiria milijoninius nuostolius dėl karo, todėl kalbėti apie valstybės mokumą karo metu nėra prasminga, nors pranešama, kad Ukraina jau šiais metais apie 2 mlrd. eurų turės sumokėti Tarptautiniam valiutos fondui.
Todėl, kylant klausimams, kaip dar galima padėti Ukrainai, reikia suprasti, kad finansiniai įsipareigojimai yra didelė šalies našta. Ukrainai visi mokėjimai turėtų būti atidėti į ateitį ir paskirstyti atsižvelgiant į situaciją šalyje. Vien tik 2020 m. pabaigoje Tarptautinis valiutos fondas sutiko atleisti 25 šalims apie 500 mln. dolerių įsipareigojimus dėl COVID-19 padarinių.
O ir praeito amžiaus pabaigoje trečiojo pasaulio valstybėms dėl karų ir prastų šalių ekonominių rodiklių tokie skolos atidėjimo arba nurašymo instrumentai jau buvo taikyti. Tad artimiausiu metu finansuojant Ukrainą, jos ginkluotę bei atstatymą po karo, privalu yra prisiminti ir šalies ekonominę sveikatą.
Ukrainos prezidentas balandžio 18 d. oficialiai įteikė užpildytą anketą dėl narystės ES bloko pasiuntiniui Kyjive, o eilinio ES viršūnių susitikimo metu, numatyto birželio 23–24 dienomis, narystės klausimas ir turėtų būti derinamas. Iki to laiko dar vyks ir neeilinis Europos vadovų susitikimas – paskelbtas gegužės 30–31 d. – kuriame bus sprendžiami Rusijos, energetikos ir gynybos klausimai. Dujos ir nafta vis dar išlieka pagrindiniais diskusijų tarp ES valstybių objektais. Pastarosios savaitės privertė iš esmės pergalvoti energetikos politiką net ir tokias smarkiai nuo rusiškų energetikos išteklių priklausomas valstybes kaip, pavyzdžiui, Vokietija.
Užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock pareiškė, kad Berlynas iki 2022 m. pabaigos atsisakys rusiškos naftos. Metų pabaigoje, pagal ES veiksmų planą, bus atsisakyta dujų iš Rusijos. Jau dabar, pasak Berlyno, planuojama iki vasaros perpus sumažinti naftos importą iš Rusijos, o iki metų pabaigos – iki nulio.
Vokietija pranešė suteiksianti daugiau nei 1 mlrd. eurų karinei pagalbai, taip siūlant pinigų Ukrainai, kad ji pati įsigytų ginkluotės, nors ir nesukonkretino, kokio konkrečiai tipo ginkluotę finansuotų. O juk būtent Vokietijos pozicija – ir istorijos, ir geopolitikos, ir Europos Sąjungos raidos požiūriais – dabar yra labai svarbi.