Rusija nuo pastarųjų prezidento rinkimų 2018 m. politiškai ir ekonomiškai pavergė Baltarusiją, pradėjo dar nematyto masto karinę invaziją Ukrainoje bei atvira retorika grasina Europai. Kita vertus, ES per pastaruosius porą metų atitinkamai reaguodama į revizionistinių valstybių keliamas grėsmes, pradėjo stiprinti ryšį su Rytų Partnerystės šalimis, didinti strateginį atsparumą bei geopolitinį vaidmenį pasaulyje.
Visgi Europai ryžtingai ir efektyviai atsakyti į Rusijos keliamas grėsmes nėra lengva, kadangi jos daromą žalą reikia įvertinti trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu. ES nuo pat pirmųjų karo dienų Ukrainoje prioretizavo poreikį izoliuoti Rusiją tarptautiniu mastu, sankcionuojant jos kariuomenę, energetiką bei ekonomiką.
Pavyzdžiui, vienu iš pagrindinių ES strateginių tikslų tapo energetikos diversifikavimas, atsisakant Rusijos iškastinio kuro. 2023 m. Rusijos vamzdynais tiekiamų dujų dalis ES sumažėjo daugiau kaip 40 proc., lyginant su 2021 m. Tačiau kai kurios bendrijos narės, pavyzdžiui, Vidurio ir Rytų Europoje dėl geografinių aplinkybių yra labiau priklausomos nuo Rusijos energetikos negu kitos. Todėl ilguoju laikotarpiu ES privalo rasti būdą padėti labiau energetiškai priklausomoms šalims, pasiūlydama tikslinių investicijų bei pagerindama jų energetikos infrastruktūrą, taip leidžiant visiškai atsisakyti rusiško iškastinio kuro. Tačiau trumpuoju laikotarpiu tik importo embargas gali padėti sumažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Europos Parlamente keliamos diskusijos dėl naftos kainų viršutinės ribos sumažinimo bei griežtesnės sankcijų stebėsenos ir vykdymo užtikrinimo. Kadangi Rusijos iškastinio kuro importas vis dar išlieka viena iš daugiausiai Kremliui pajamas generuojančių sričių.
Žinoma, per šiuos porą Rusijos totalinio karo prieš Ukrainą metų, ES paskyrė precedento neturinčią beveik 80 mlrd. finansinę, karinę ir humanitarinę pagalbą Ukrainai. Vien 2023 m. ES paskyrė beveik 18 mlrd. eurų paramą Ukrainai, skirtą palaikyti valstybei reikalingoms finansinėms operacijoms. Tačiau yra ir kitų sričių, kaip, pavyzdžiui, Rusijos daroma žala Ukrainos gamtai, kur ES reikėtų daug aktyviau veikti. Tai ilgalaikė grėsmė ne tik Ukrainai, bet ir visai Europai.
Vien tik per pirmus Rusijos agresijos Ukrainoje metus dėl su karu susijusios veiklos išsiskyrė 21,9 mln. tonų anglies dioksido ekvivalentų. Dėl Rusijos, tiesiogine to žodžio prasme, vykdomo ekocido Ukrainoje kreipiausi į Europos Komisiją. Nuo 2022 m. Rusija okupavo apie 25 proc. Ukrainos saugomų teritorijų. Ukrainos ekosistemos pastoviai kenčia dėl fizinės ir cheminės taršos, o kartu dar vyksta ir natūralių teritorijų naikinimas dėl karinės technikos judėjimo. Pavyzdžiui, 2023 m. birželį Rusijos kariams sunaikinus Kachovkos užtvanką įvyko ekologinė ir humanitarinė katastrofa, dėl kurios iškilo grėsmė daugelio vandens ekosistemos rūšių egzistavimui.
Todėl kreipiausi į Komisiją dėl poreikio apsaugoti nykstančias rūšis ir buveines Ukrainoje. Žinoma, pasibaigus karui Ukrainoje, Rusiją reikės priversti ir atlyginti karo žalą padarytą gamtai. Dėl to jau dabar reikia kurti tarptautinį žalos atlyginimo mechanizmą, nelaukiant karo pabaigos.
O kol Rusija nėra įveikta, reikia galvoti apie tolimesnes sankcijas. 2024 m. kovo 12 d. Europos Parlamente diskutavome dėl poreikio taikyti sankcijas Rusijos ir Baltarusijos maisto ir žemės ūkio produktų importui į ES. Vien 2023 m. ES iš Rusijos importavo maisto produktų, tokių kaip pieno produktai, vaisiai, daržovės, konditerijos gaminiai, miltai, grūdai, pašarai už 2,2 mlrd. eurų. Tai nepriimtina. Aš pasisakiau, kad maisto produktų importas ne tik padeda finansuoti Kremliaus karo mašiną, bet dar ir pigių rusiškų grūdų antplūdis išlieka problema, dėl kurios Rusijai palankiu būdu svyruoja grūdų rinkos kainos ir būtent dėl to kenčia mūsų pačių ūkininkai. Todėl raginau, kuo greičiau atrasti ES lygmeniu susitarimą dėl Rusijos ir Baltarusijos maisto ir žemės ūkio produktų sankcijų. Tai turėtų būti trumpalaikis ir kuo greičiau įgyvendinamas ES tikslas.
Kita vertus paradoksalu, kad Lukašenkos režimas pats paskelbė, kad ketina taikyti importo draudimus įvairioms prekėms iš Lietuvos, įskaitant maistą ir alkoholį, drabužius, buitinę techniką, automobilių dalis ir statybos įrangą. Remiantis ekspertų vertinimais, tai neturės jokio esminio poveikio Lietuvos ekonomikai, o pati Baltarusija, iš esmės tik vėl padidins savo priklausomybę nuo Kremliaus.
Aišku, galima tik spėlioti, kiek iš tiesų Baltarusijoje yra likusios kokios nors politinės, karinės ar ekonominės autonomijos. Tačiau reikia objektyviai pripažinti, kad branduolinės grėsmės kylančios iš Baltarusijos niekur nedings. Visų pirma, egzistuoja Astravo AE grėsmė.
Manau, kad dar nėra taikomas didžiausias spaudimas Minsko režimui. Reikia nuolatinio ekonominių bei individualių sankcijų spaudimo.
Tai yra klausimas, kurį ir toliau ateityje bus privaloma nuolatos kelti ES lygmenyje ir akcentuoti apie kylančius branduolinius pavojus. Lukašenka viešai yra pareiškęs apie Rusijos strateginio branduolinio ginklo dislokavimą Baltarusijos teritorijoje. Tai dar viena Europos lygmeniu grėsmė, kuri negali būti ignoruojama. Manau, kad dar nėra taikomas didžiausias spaudimas Minsko režimui. Reikia nuolatinio ekonominių bei individualių sankcijų spaudimo.
Paskutinis sankcijų paketas skirtas Baltarusijai, Vadovų Taryboje buvo priimtas 2023 m. rugpjūčio mėn., tai yra – daugiau nei prieš pusę metų. Tačiau dėl naujų sankcijų jokio proveržio vis dar nėra. O kalbant apie sankcijas ir jų poveikį, reikia daugiau dėmesio skirti ir dabartinių sankcijų įgyvendinimui. Pavyzdžiui, Europos bendradarbiavimas su Rusija mokslo ir kosmoso srityse. Rusija mokslą išnaudoja karui prieš Ukrainą, todėl tai dar vienas klausimas dėl kurio kreipiausi į Komisiją. Europa negali palaikyti jokių formalių ryšių su Rusijos mokslinėms institucijoms. O tuo labiau suteikti prieigą prie mokslinių išteklių bei akademinių duomenų bazių, tokiu būdu didinti Rusijos kosmoso „know how“, o tai reiškia, ir karinėje srityje.
Nereikia atmesti, kad Rusijos vykdomos hibridinės atakos tik agresyvės, o jų tikslas išliks paveikti europinius rinkimus bei paramą Ukrainai. Žinoma, Rusijos įtaka pastaruoju metu regioniniuose konfliktuose sumažėjo. Kalnų Karabacho konflikte atsirado galimybė siekti taikos sutarimo tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Todėl ES privalo prisiimti aktyvesnį derybinį vaidmenį. Tik aktyvus ES vaidmuo tarptautinėje erdvėje gali padėti Armėnijai pabėgti iš Rusijos įtakos zonos bei užtikrinti tvarų taikos susitarimą su Azerbaidžanu. Rusijai išliekant pagrindine Europos saugumo grėsme, ES aktyvesnis vaidmuo siekiant glaudesnių santykių su Rytų Partnerystės bei Centrinės Azijos šalimis, gali padėti ilguoju laiku ekonomiškai bei politiškai izoliuoti Kremlių.
