COVID-19 infekcijos mastai kol kas nė iš tolo nesiekia ispaniškojo gripo, tačiau daugiausiai aukų žmonijos istorijoje pareikalavusi pandemija verčia susimąstyti. Skaičiuojama, kad nuo jos 1918-1920 m. mirė mažiausiai 20 milijonų žmonių (kitais skaičiavimais – net iki 50 milijonų), o per visą Pirmąjį pasaulinį karą 1914-1918 m. būta daugiau nei 10 mln. aukų. Mirdavo daug 20-40 metų amžiaus žmonių: jaunų žmonių sergamumas buvo išskirtinis šios ligos bruožas. Nereikia pamiršti, kad ligos sukėlėjo prigimtis tada dar nebuvo išaiškinta, dalis mirčių buvo priskiriamos karo arba bado pasekmėms, be to, daugelio valstybių žiniasklaida buvo cenzūruojama. Visai tikėtina, kad šiuo gripu buvo užsikrėtę ne mažiau kaip pusė žmonijos: milijardas iš dviejų milijardų pasaulio gyventojų.
Uždelsta informacija ir prevencija
Nors tiksliai ir oficialiai nepatvirtinta, manoma, kad ispaniškasis gripas, kaip ir COVID-19, prasidėjo Kinijoje 1918 m., kuomet žmonėms persimetė iš ančių arba kiaulių. Viena iš daugelio priežasčių, kodėl liga taip greitai išplito (neminint akivaizdžių karo padarinių žmonių sveikatai ir higienai), buvo ta, kad ją mėginta nuslėpti. Juk karas dar tik buvo besibaigiąs, siautėjo kitos užkrečiamos ligos. O čia vyriausybės turėtų pripažinti dar vieną, paslaptingos kilmės, infekciją. Nenuostabu, kad viešai apie ligą pirmiausiai prabilta Ispanijoje. Ši karo metais neutrali išlikusi valstybė necenzūravo spaudos, tad leido plačiai rašyti apie siaučiantį gripą. O rašyti būta ko: jau tada gripas Ispanijos kaimynėje Prancūzijoje buvo nusinešęs mažiausiai 408 tūkst. gyvybių, tad čia pramintas „prancūziškuoju“. Savotiškai ironiška, kad vėliau, ir iki šiol, visas pasaulis tą ligą vadina „ispaniškąja“... Pagaliau slėpti jau nebebuvo įmanoma ir kitose valstybėse. Beje, dar iki pasiekiant Europą susirgimų mastas JAV (į ten virusas, manoma, atkeliavo kartu su kinų darbininkais) buvo pasiekęs epidemijos lygį. Europos virusui nepakako: nematomas priešas nesustodamas žygiavo per pasaulį į atokiausius jo kampelius.
Nesant tada dar nei vakcinų, apsaugančių nuo gripo infekcijos, nei antibiotikų, galėjusių padėti nuo antrinių bakterinių infekcijų, kontrolės pastangos visame pasaulyje apsiribojo nemedikamentinėmis intervencijomis, tokiomis kaip izoliacija, karantinas, gera asmeninė higiena, dezinfekavimo priemonių naudojimas ir viešų susibūrimų apribojimai. Žinoma, įvairiose šalyse prevencijos priemonės buvo skirtingos. Štai JAV to meto laikraščių įrašai kartojo, kad dažnai reikia plauti rankas, vengti minios ir nešioti kaukes. Taip pat buvo akcentuojamas ir asmenų, nesilaikančių taisyklių, gėdinimas. Viename Raudonojo Kryžiaus skelbime 1918 m. spalio mėn. Kalifornijos Berklio dienraštyje buvo skelbiama, kad medikų bendruomenė palaiko valdžios nurodymus ir teigia, kad marlės kaukės 99 proc. apsaugo nuo gripo, o jų nenešiojantys turi būti netoleruojami. JAV spaudoje taip pat skelbta, kaip galima apsaugines kaukes pasidaryti namų sąlygomis bei kaip jos turi būti prižiūrimos. Kaip matome, prevencijos priemonės ir po 100 metų ne kitokios...
Kas buvo rašoma tuometinėje Lietuvos spaudoje apie ispaniškąjį gripą?
Ispaniškojo gripo plitimui 1918-1920 m. buvo būdingos „bangos“ – ne ką kitaip, negu 2019-2020 m. COVID-19. Visų pirma sklido ŽINIA. Paskui – pats užkratas. O paties užkrato „bangos“ taip pat buvo kelios. Publikacijų pavyko aptikti nedaug – pirmiausiai iš kitų kraštų, o paskui žinutėse iš Lietuvos.
Kontrolės pastangos visame pasaulyje apsiribojo nemedikamentinėmis intervencijomis
Ispaniškasis gripas vadinamas įvairiai – influenza, influenca, ispaniškoji liga, irmėdė, ispaniškoji liga, ispanka. Štai publikacija „Tėvynės sargo“ 1918 m. liepos mėn. Žinutė patalpinta skyrelyje „Anglija“. Pateikiu tikslią citatą: „Nepaprastoji liga, kuri perėjo Ispaniją, atsilankė Vokietijoje, dabar pasiekė Angliją. Ji ypačiai paplito Londone. Reikia spėti, kad ši liga neužilgo atlankys ir Lietuvą, tačiau nėra ko bijoti, nes kiekvienas lengvai perserga“. (Lyginant su COVID-19, vertinimas panašus maždaug į 2020 m. sausį).
O „Lietuvos aidas“, 2018 spalio mėn. žinutė: „Po visą kraštą. Mūsų draugijos. Joniškėlis. Pradėjo sirgti ispanų karštlige. Skauda galvą, nugarą, kaulus, purto šaltis. Ligonis paguli po keletą dienų. Mirštant ta liga negirdėti. Kituose namuose guli po keletą“.
Dar nebaisu: juk nemiršta! Toliau dvi žinutės paeiliui. Jau miršta!
Kitame 1918 m. spalio mėn. „Lietuvos aido“ numeryje rašoma: „Kriukai, Joniškio apskritis. Ispanų liga serga ir miršta, kas gauna susišaldyti. Lavariškis, Vilniaus apskritis. Šio mėn. 9 d. mirė čia plaučių uždegimu kun. Konst. Gruzdys“.
O toliau štai ir profesionalus vertinimas. Įdomu, jog jame remiamasi anksčiau siautusiomis gripo epidemijomis. (Apie smulkiai aprašytus simptomus necituojame).
„Tėvynės sargas“ tų pačių, 1918 m., spalio pabaigoje rašo: „Naujoji liga. Visai neseniai Lietuvoje pradėjo siausti kažkokia nauja nepaprasta liga. Kadangi ji atkeliavo iš Ispanijos, tai ją vadina dar ispaniška, arba „poniška“ (mat, vieni neištaria, o juokdariai tvirtina, būk šia liga pirmas apsirgęs Ispanijos karalius [PASTABA: Ispanijos karalius Alfonsas ... tikrai buvo apsirgęs, bet, žinoma, ne pirmas]. Žinoma, bepigu juokauti, kad liga nėra mirtina; ir, tiesa, labai mažas nuošimtis miršta. Siaučia liga gan smarkiai: ištisos šeimynos, net kaimai ar miesteliai suserga. Kiek iš laikraščių galima spėti, šios naujosios ligos epidemija, prasidėjus Ispanijoje, greit persikraustė į gretimas valstybes, Prancūziją ir Belgiją, iš ten per Vokietiją atkeliavo į Prūsus ir Lietuvą. Dabar Paprūsinė sritis Sūvalkų gub. jau baigia persirgti, ir epidemija slenka Nemuno linkui ir toliau. Įdomu būtų sužinoti kaip Kauno gub. ir kitur. Įsižiūrėjus į šios ligos apsireiškimus, gauname įspūdžių, kad ji visai ne nauja: – tai paprastoji influenca arba gripas. Knygose mini panašias epidemijas 1830-1833 metais, kuomet toji liga siautė veik visoje Azijoje ir Europoje, paskui ji pasikartojo žiemą 1889-1890 metais. [...] Dėl marumo liga nebūtų pavojinga ir apie ją galima būtų ir nerašyti. Bloga tik tai, kad žmonės šią ligą su vidurių šiltine maišo ir, jos lengvumu vildamies, nesikreipia prie gydytojo, arba pervėlai kreipiasi. Jeigu nuo influencos nėra specifiško vaisto, tai atskirus jos apsireiškimus galima ir reikia gydyti. Dr. E. Draugelis“.
Toliau jau randame ir apie tai, kaip liga reiškiasi visu smarkumu.
1918 m. lapkričio 30 d. „Tėvynės sargo“, numeryje rašoma: „Įvairios žinios. Šakiai (Naumiesčio apskritis). Šioje apylinkėje taip yra išsiplatinusi ši ispanų liga, kad neaplenkia beveik nė vieno žmogaus. Kartais išsyk suserga visas namas, nuo seniausio ligi mažiausio. [...] Daugelis žmonių miršta, nes besirgdami nesisaugoja; jeigu kiek pasidaro geriau, tai ima vaikščioti, persišaldo, gauna plaučių uždegimą ir dažnai miršta. Laidoja veik kas dieną; kunigai lanko ligonius dienas ir naktis. Juozas Zanavykas“.
Ir pagaliau – užuojautos.
„Tėvynės sargo“ 1918 m. gruodžio 19 d. rašoma: „Mirė vien. Tėvas Antanas kun. Zenonas Živatkauskas. Kretingos klebonas lapkričio mėnesio 26 d. aprūpintas šv. Sakramentais, po trumpos, bet sunkios ispanų ligos su plaučių ir smagenų uždegimu. Prašoma pasimelsti. Amžiną atsilsį duok jam, Viešpatie! Gailestaujantieji Kretingos Vienuoliai”.
Akivaizdu, kad liga buvo įsismelkusi į vienuolyną.
Toliau jau randame ir apie tai, kaip liga reiškiasi visu smarkumu.
O ką rašė profesionali medicininė spauda?
Ji Lietuvoje atsirado 1920 m., kai gegužę išėjo pirmasis leidinio „Medicina“ numeris. Ispaniškasis gripas dar nebuvo visai atslūgęs. Apie jį randame straipsnelį 8-ajame tų metų numeryje: „Ne visai paprasta influencos (Irmėdės) lytis. D-ro B. Zacharino (Tauragė)“.
Dr. Zacharinas ištyrė 5 gripo atvejus gripo su virškinamojo trakto simptomais. Ispaniškąjį gripą jis, remdamasis pasauline medicinine periodika, lygina su 1889-1890 gripo epidemija. Pastebima, kad „plaučių įdegimai“ ispaniškojo gripo atveju pasitaiko bent 10 kartų dažniau, o 1889-90 m. gripui būdingi simptomai bei komplikacijos dabar palyginti reti. Pabrėžiama, kad ispaniškojo gripo atveju dažniau serga „jaunuomenė“. Labai tiksli autoriaus įžvalga apie gripo sukėlėją: „... garsingiau pradėjo kilti nuomonė, jog tikrasis irmėdės veiksnys dar neatrastas. Šitas veiksnys yra nie kas kita, kaip nežinomas, per filtrą pereinąs mikrobas, nesurandamas dabartinei mikroskopinei teknikai esant“.
„Gydymas gali būti tik simptomatinis ir laukiamas“, – teigia B.Zacharinas.
Pranas Mažylis pažymi, kad viena didžiausių problemų 1919 m. Panevėžyje buvo kova su epidemijomis. Jo užrašuose lakoniška pastaba. „Kova su apkrečiamomis ligomis. Registracija. Izoliacija. Dezinfekcija“. Iššūkiai nedaug tesikeičia!
Vėlesniuose „Medicinos“ numeriuose randama ir šiek tiek statistikos.
Dr. Tumėnienės publikacijoje „Medicinos“ 1921 m. Nr. 1 pateikiamas užsikrėtusiųjų influenza skaičius – 3335, o mirusiųjų nurodoma 101; susirgusiųjų maksimumas užfiksuotas sausio mėnesį – 998, mirė 68. Galime palyginti su to paties meto mirtingumo rodikliais nuo kitų užkrečiamųjų ligų: vidurių šiltinė – 115, raupai – 196.
Aptariamuoju metu veiklą Lietuvoje pradėjo ir ilgainiui smarkiai išplėtojo Raudonasis Kryžius; organizacija rūpinosi kariškiais, taip pat ir civiliais. „Medicinos“ 1921 m. Nr. 3 pateiktas „Lietuvos Raudonojo Kryžiaus raportas X Konferencijai Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Genevoje 1921 m.“.
„Armijoje buvo daug ligonių su užkrečiamomis ligomis. Be to, tuo pat laiku plūdo per Lietuvą ir į Lietuvą Didžiojo Karo aukos – tremtiniai ir belaisviai, savo vargingoje kelionėje nešdami su savimi visokias epidemijas. 1919 metų pradžia Lietuvoje ir pasireiškė siaučiančiomis užkečiamųjų ligų epidemijomis, pasiekusiomis ir Lietuvos armiją“.
Skaičiai pateikiami tik procentais, tad nedaug teliudija: nuo influenzos 1919 m. mirė 0,42 proc. užsikrėtusiųjų karių, o 1920 m. 4,57 proc. Situacija 1921 m. jau apibūdinama konkrečiais skaičiais: influenza sirgo 284 kariai iš bendro užsikrėtusiųjų įvairiomis ligomis skaičiaus – 741.
Pateikiama ir kita iškalbinga statistika: per dvejus karo metus mirė nuo ligų 1091, nuo žaizdų 89, o kovos lauke žuvo 236 žmonės.
Toliau bandyta pateikti skaičių ir apie bendrą situaciją. „Apie užkrečiamąsias ligas pačiame krašte tikslių žinių duoti negalima. 1919 metais organizuotos registracijos nebuvo. 1920 metais tokios žinios yra, bet del netobūlo registravimo aparato tos žinios ne visiškai sutinka su tikrenybe. [...] Ligų bėgis krašte buvo šis: 1920 m. influencos atvejų užregistruota 3335, mirusiųjų 178“. Apie 1921 m. pateikta, kad buvo 295 influencos atvejai, mirusiųjų nepateikta arba nebuvo.
Minint Lietuvos valstybės atkūrimo dvidešimtmetį, ispaniškasis gripas tik epizodiškai minimas tarp kitų negandų, kurias privalėjo įveikti Lietuvos valstybė.
O štai 1923 m. Nr. 1 paskelbti duomenys – „Žinios apie apkrečiamąsias ligas kariuomenėje už laiką jos gyvavimo iki sausio 1923 metų“.
Lentelėje apibūdinta, kad influenza 1919 m. sirgo 1871 kariai, mirė 8; 1920 m. sirgo 3776, mirė 174; 1921 m. sirgo 1822, mirė 16; 1922 m. sirgo 2288 mirė 9. Tad šie skaičiai demonstruoja susirgimo ir mirčių kreivę su aiškiu piku 1920 metais.
1938 – aisiais, minint Lietuvos valstybės atkūrimo dvidešimtmetį, ispaniškasis gripas tik epizodiškai minimas tarp kitų negandų, kurias privalėjo įveikti Lietuvos valstybė. O ir visame pasaulyje jis prisimiršo, kol jo po kelių dešimtmečių „prisireikė“ mokslininkams.
Moksliniai tyrimai ir 1951 metų gripo „kelionė“
Per kelis dešimtmečius infekcinių patogenų tyrimai smarkiai pasistūmėjo. Tapo aišku, kad ispaniškąjį gripą sukėlė virusas, tačiau nebuvo rastas nei vienas „gyvas“ viruso pavyzdys. Virusas tarytum pranyko laike ir istorijoje, kuomet aiškiai suprantami buvo tik siaubingi pandemijos padariniai. Mokslininkai turėjo tenkintis rastais antivirusiniais antikūnais kraujyje tų, kurie išgyveno ligos protrūkį. Virusologai gebėjo nustatyti viruso patekimo į žmonių populiaciją laiką, tačiau tikslesnių duomenų trūko.
Pirmasis žingsnis proveržio link buvo žengtas XX amžiaus 6 dešimtmetyje, kuomet atkreiptas dėmesys į JAV valstijoje Aliaskoje esantį Brevigo misijos miestelį. Ispaniškojo gripo pandemijos metu 1918 m. per penkias dienas nuo siaučiančio viruso šiame miestelyje mirė 72 iš 80 jo gyventojų. Mirusiesiems iškastas masinis kapas užšalo ir ilgai išliko nepaliestu. 1951 m. juo susidomėjo švedų mikrobiologas Džonas Hultinas (angl. John Hultin). Atkasęs dalį mirusiųjų ir pasiėmęs jų plaučių audinių mėginius, universiteto laboratorijoje Hultinas bandė išskirti virusą. Ši viruso parsigabenimo kelionė buvo išties įspūdinga. Padedamas kelių savo universiteto kolegų, Hultinas virš kapo įrengė kasimo vietą. Kasinėjimai užtruko kelias dienas, nes mokslininkas turėjo sukurti laužus, kad atšildytų žemę. Po dviejų dienų Hultinas rado mažos mergaitės kūną ir sėkmingai paėmė plaučių audinį, tačiau kelionė namo buvo išties nelengva. Grįždamas iš Aliaskos į Ajovos universitetą jis skrido sraigtiniu lėktuvu DC-3, kuris kelis kartus tūpė pasipildyti degalų. Kiekvieno sustojimo metu Hultinas išlipdavo iš lėktuvo ir bandydavo pakartotinai užšaldyti plaučių mėginius, naudodamas gesintuvo anglies dioksidą. Po kelionės mikrobiologas mėgino įšvirkšti plaučių audinį į vištos kiaušinius, kad virusas augtų. Vis dėlto tie bandymai buvo nesėkmingi. Pagaliau XX amžiaus 10 dešimtmetyje, po daugiau nei 40 metų, Džonas Hultinas pasinaudojo galimybe su kitu mikrobiologu Džefriu Taubenbergeriu (angl. Jeffery Taubenberger) vėl ištyrinėti mirusiųjų ispaniškojo gripo metu plaučių mėginius. Molekulinės biologijos technologijos jau buvo smarkiai patobulėjusios, tad šįkart lydėjo sėkmė. Daug informacijos suteikė maždaug trisdešimtmetės moters, pakrikštytos Liuse (angl. Lucy), palaikai. Kadangi moteris turėjo viršsvorio, riebalai apsaugojo jos plaučius nuo puvimo. Plaučių audinio tyrimas leido nustatyti svarbiausias viruso genų struktūras. Šio ir ankstesnių Taubenbergerio tyrimų dėka išsiaiškintas patogenas lėmęs ispaniškojo gripo pandemiją: pagaliau nustatyta, kad tai yra gripo A viruso potipis H1N1.
Tiesa, aptartų tyrimų metu nustatytos viruso genetinės struktūros neatsakė į klausimus, kodėl virusas toks virulentiškas. Šiam atsakymui reikėjo iš naujo atkurti virusą ir nustatyti jo patogeniškumą gyvūnams. Dėl išskirtinių biosaugos reikalavimų, leidimas suteiktas tik JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro (angl. Centers for Disease Control and Prevention) mikrobiologui Terencui Tumpey (Terrence Tumpey). Rekonstruoti virusą jam pavyko 2005 m. Nuo šio momento tapo įmanoma nustatyti visas molekulines savybes, susijusias su neįprastai dideliu ispaniškojo gripo virulentiškumu. Remiantis po to sekusiais įvairių mokslininkų darbais nustatyta, kodėl virusas buvo toks pavojingas tarp jauno amžiaus gyventojų. Ispaniškasis gripas, patekęs į žmogaus organizmą, sugebėdavo vienu metu aktyvinti apie 150 skirtingų antikūnų. Reiškinys, vadinamas citokinų audra, smarkiausiai paveikdavo jauno amžiaus ir stiprių žmonių organizmus. Mirtingumas buvo didelis, nes su virusu kovojantis stiprus imunitetas pats nusekindavo organizmą.
Pasikartojantys išbandymai žmonijai
Lyginant su ispaniškuoju gripu, COVID-19 ligą sukeliančio viruso genetinė struktūra buvo atrasta neįtikėtinai greitai. Atrodo, kad pasaulio mokslininkai gautomis vertingomis pamokomis pasinaudojo. Dalintis informacija ir bendradarbiauti įvairių sričių specialistams pandemijos akivaizdoje atrodo savaime suprantama. COVID-19 tyrimuose postūmį tam davė Kinijos mokslininkai, sausio 12 d. viešai pasidalinę atrasta viruso genetine struktūra. Žengti tolesni žingsniai ne tik aptinkant virusą, bet ir kuriant vakciną. Žinoma, visko ir vėl – kaip ir ispaniškojo gripo atveju – būta. Vargu ar į visas ispaniškojo gripo duotas pamokas rimtai pasižiūrėjo valstybių vyriausybės. Tebėra neaišku, ar Kinija neslėpė pirminių ligos atvejų ir realių jos mastų. O štai JAV vadovas leido sau pandemiją vadinti „kinų virusu“. Savanaudiškų politinių tikslų siekia Rusija. Arogantiškai reaguoja Baltarusijos lyderis....
Vis dėlto galima tikėtis, ir faktai apie COVID-19 kaupsis, ir vakcina bus sukurta.
Apie vakcinos kūrimo perspektyvas (be kita ko, ir apie Europos mokslininkų bandymus tam sutelkti pastangas) pateiksiu įžvalgų vėliau.
Būkime sveiki.
Liudas Mažylis yra Europos parlamento narys.
