Visgi, matant, kaip Rusijos karinių pajėgų rezervai senka, ar Baltarusijos tiesioginis karių dalyvavimas Ukrainoje tampa tik laiko klausimu? Juk baltarusių žemė, oras ir karinė infrastruktūra tebėra Maskvos dispozicijoje.
Minsko valdovas jau daugiau nei dvejus metus jaučiasi saugus dėl savo sosto. Žinoma, jam teko daug „atidirbti“: įkalinti virš 1300 politinių kalinių, pasirašyti daug ekonominių, energetinių ir net karinių lengvatų dėl Maskvos „apsaugos“, dar ir sukurti fiktyvių valdžios institucijų, imituojant valstybės valdymo aparato demokratizaciją.
Aptramdžius vidinius protestus, Rusijos vasario 24 d. paskelbtas karas Ukrainai nutraukė Lukašenkos pagaliau išsikovotą ramybę. Rusija nuo pirmų dienų naudoja Baltarusiją kaip karinę bazę bei vykdo apšaudymus iš šios teritorijos. Daiktai, pavogti Ukrainoje, Rusijos karių yra siunčiami į gimtinę per Baltarusijos paštą. Lukašenka per šiuos metus net kelis kartus skelbė antžeminių pajėgų karines pratybas, kurios buvo vykdomos netoli Ukrainos sienos.
Visgi baltarusių karinių pajėgų tiesioginė invazija neįvyko, nors kolektyvinė sutartis tarp Rusijos ir Baltarusijos karo metu įpareigoja Minską reaguoti ginant kaimyną. Tačiau, vertinant Lukašenkos pastaruosius pasisakymus, panašu, jog jis tikrai tiki, kad pasaulis nepastebi jo dalyvavimo nusikaltimuose prieš Ukrainą.
Pavyzdžiui, rugpjūčio 24 d. sveikinant Ukrainą su nepriklausomybės diena, jis patikino, jog „Baltarusija ir toliau pasisakys už harmonijos išsaugojimą, draugiškų, abipusiai pagarbių kontaktų plėtrą visais lygiais“. Toks teiginys rodo, kad Lukašenka vaizduoja nesuvokiąs Baltarusijos vaidmens kare ir mano, jog, raketų paleidimas, pagalba transportuoti karinę techniką ir pakilti lėktuvams nėra dalyvavimas kare. Taip jis kuria iliuziją, kad žaidžia „už abi komandas“.
Bandymas balansuoti tarp Rusijos interesų ir režimo išlikimo atrodo visai tikėtinas, remiantis Minsko pozicijomis praeityje. Žinoma, dabar ES ir Vakarai laiko Baltarusiją tokia pačia karo kaltininke, kaip ir Rusiją, todėl, Maskvai akivaizdžiai pralaimint karą Ukrainoje, Lukašenkos ateities valdymo perspektyvos gali išlikti labai abejotinos, jeigu Maskva nutrauktų finansinį bei politinį palaikymą.
Rusijai pralaimėjus karą, Lukašenkos režimas irgi būtų pralaimėtojas.
Rusijai pralaimėjus karą, Lukašenkos režimas irgi būtų pralaimėtojas, o dar Baltarusijai neturint reikšmingos karinės galios, šalis taptų pažeidžiama bet kokio teritorinio konflikto atveju. Taip pat Lukašenkai į Ukrainą siunčiant karius, viduje politinį status-quo piliečių protesto atveju palaikyti būtų labai sunku, kadangi kariniai rezervai yra maži, o lyginant net ir su Rusija – dar labiau operatyviai pasenę.
Todėl, jei kare būtų patirti nuostoliai, bent panašūs į Rusijos, tai reikštų Baltarusijos kariuomenės sutriuškinimą. Visgi Lukašenka jau nuo 2022 m. kovo daug dėmesio skyrė teritorinių pajėgų reformai. Toks žingsnis rodo, jog Minskas teikia pirmenybę tokių teritorinių kariuomenės dalinių kūrimui, kurie skirti malšinti vidiniams neramumams, konkrečiai regionuose, kur vyko didžiausi protestai po 2020 m. prezidento rinkimų.
Tad, vėlgi, Lukašenkos vienintelis prioritetas išlieka kaip visada – režimo išgyvenimas.
Tačiau, rengdamasis blogiausiam, Minsko režimas kartais bando apsimesti taikdariu, apeliuodamas į tarptautinę bendruomenę. Baltarusijos užsienio reikalų ministras Vladimiras Makėjus 77-ojoje JT Generalinės Asamblėjos sesijoje, neformalaus susitikimo su Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos šalimis metu, informavo kolegas apie Baltarusijos prioritetus: „teisingumo, lygybės ir daugiašališkumo principų propagavimas bei pagarba kitų valstybių suverenitetui“.
Lukašenka po truputį vėl bando įtikinti pasaulį, kokią jis „pagarbą“ jaučia kitų šalių teritoriniam vientisumui. Jau net prieš pora mėnesių jis kalbėjo, kad Rusijos „specialioji karinė operacija“ prieš Ukrainą užsitęsė „per ilgai“, neva Baltarusija tik stebėtų ir nebūtų tų įvykių dalimi. O dar neseniai Baltarusija panaikino vizų reikalavimą Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos piliečiams atvykti į šalį, kaip atsaką į vakarų ir ES sankcijas, konkrečiai –Šengeno zonos vizų baltarusiams išdavimo nutraukimą. Lukašenka siūlo lengvai ir pilietybes suteikti.
Toks dar vienas hibridinio karo metodas yra skirtas ne tik propagandiniams tikslams skleisti tariamą svetingumą, bet ir verbuoti turistus atlikti žvalgybines užduotis.
Tačiau diktatoriaus nešvarūs veikimo būdai, nesvarbu ką jis kalba, išlieka tie patys. Pavyzdžiui, rugsėjo 8 d. ES delegacijos Minske laikinoji reikalų patikėtinė Evelina Schulz buvo sulaikyta. Toks sulaikymas yra labai šiurkštus tarptautinės teisės pažeidimas, kadangi pagal Vienos konvenciją, reglamentuojančią diplomatinius santykius, yra draudžiama sulaikyti siunčiančios šalies diplomatus.
Todėl tai tik priminimas, jog net ir diplomatiniai santykiai su Baltarusija šiuo metu yra pavojingi ir nerodantys perspektyvų. Kita vertus, pilietinėje visuomenėje atstovai, kurie dar liko šalyje, vis dar bando oponuoti Lukašenkos režimui. Todėl ES parama, diplomatų
dalyvavimas fiktyviuose teismuose ir įvykių dokumentavimas suteikia tiesioginę paramą baltarusių pilietinei visuomenei.
O Lukašenkos režimo ateitis priklausys nuo šiandieninio Kremliaus režimo lemties. Reikia tikėtis, kad naujos ekonominės sankcijos Rusijai bus taikomos ir Minskui, primenant, kad pasaulis netiki Lukašenka ir jo nekaltumu.
