Tačiau Baltijos šalyse Gorbačiovo įvaizdis nėra pozityvus. Rusijos agresijos Ukrainoje kontekste pasigirsta siūlymai konstruoti naują „geležinę uždangą“, konkrečiai, apsunkinti vizų išdavimą Rusijos piliečiams. Čekijoje ES užsienio reikalų ministrai kažkiek pajudėjo link to. Ar tai reiškia, kad nauja „geležinė uždanga“ vėl leidžiasi – šįkart tarp kontinentinės Europos ir Rusijos?
Toliau nuo vyksmo esančios, su Rusija betarpiškai susijusios istorinės patirties neturinčios Vakarų valstybės nėra tokios ryžtingos kaip Baltijos šalys ir Lenkija, sprendžiant dėl tolimesnių veiksmų prieš nusikalstamą Kremliaus režimą. ES užsienio reikalų ministrai susitarė stabdyti susitarimą, lengvinantį vizų išdavimą Rusijos piliečiams.
Tačiau toks kompromisinis sprendimas vizų gavimo procesą nedaug teapsunkins ir veikiau tik simboliškai jas pabrangins. Iš esmės, rusai, kurie finansiškai galėjo sau leisti keliauti į ES, nepatirs jokių didesnių nepatogumų dėl šiek tiek didesnės vizos išdavimo kainos. Sugriežtintas individualaus vertinimo procesas, papildomos dokumentacijos reikalavimai atrodo dalinės priemonės, jos žmonių judėjimo problemos nesprendžia. Tai primena pirmuosius sankcijų paketus, karo Ukrainoje pradžioje, kurie darė labai abejotiną poveikį Kremliaus režimui.
Visgi pagrindiniai argumentai, girdimi iš Vokietijos, Prancūzijos ir kitų oponuojančių valstybių, kodėl kelionių suvaržymo neturėtų būti, remiasi vertinimu, kad leidžiant rusams atvykti į Europą, jų požiūriai „pasikeis“. Na, tikėtis, jog tie rusai kurie keliauja, pasimėgavę Europos komfortu, pakeis savo mentalitetą ir požiūrį į karą, yra naivoka. Sunku pasakyti, ar rusai, vykstantys į ES, bent bando analizuoti ir domisi Europos valstybių demokratine sankloda, ar Rusijos piliečių kelionių patirtys priartins jų supratimą apie bendruomeniškumą ir humaniškumą.
Turistų iš Rusijos tikslai veikiausiai apsiriboja tiesiog apsipirkti ir paatostogauti Europoje. Kitas populiarus Vakarų politikų argumentas – jog asmeniškai neprasikaltę rusai, nepalaikantys karo, neturėtų kentėti dėl režimo nusikaltimų. Tai pakankamai rimtas, kone filosofinis klausimas apie
kolektyvinę tautos atsakomybę. Tačiau vizų klausimo kontekste norisi pasamprotauti: ar tie rusai, kurie gali finansiškai sau leisti keliauti po Europą, labai skiriasi nuo oligarchų? Abejotina, ar daug paprastų rusų išgalėtų atostogauti užsienyje.
O ir ar etiška teisinti neva nekaltus atostogautojus, kai jų šalis yra užpuolusi taikią kaimynę, kariauja pilno spektro konvencinį karą, griauna ir žudo, o dar ir grasina visam pasauliui visuotiniu branduoliniu sunaikinimu. Tokį elgesio braižą galima atsekti nuo Rusijos imperijos laikų ir seniau.
Kai atsakomybė už viską kas vyksta yra nurašoma imperatoriams ir diktatoriams, tačiau ne rusams, kurie klusniai vykdė paliepimus ar jiems nesipriešino. Nuo Kražių skerdynių XIX a. pab., Katynės žudynių ar karo Ukrainoje, bandymai pateisinti rusų veiksmus, nekeičia fakto, kad visi šie siaubingi nusikaltimai prieš žmogiškumą skirtingose epochose buvo vykdomi tos pačios tautos atstovų.
Vakaruose sprendžiama apie Rusiją pagal savo visuomenių modelį. Tikėjimas, jog Vakarų Europos atvirumas, pagarba žmogaus teisėms padės demokratiškai reformuoti Rusiją ir jos piliečius nenuvedė niekur. Rusijoje karo priešininkų beveik nėra. Svarstymai, kaip tai atsitiko, ar tai ilgalaikės, ar momentinės propagandos rezultatas, netoli tenuveda.
Remiantis Levada centro apklausomis, apie 77 proc. rusų palaiko Putino režimo politiką, tai yra pritaria karui Ukrainoje. Tokie skaičiai kalba patys už save, todėl didelė tikimybė, kad 8 iš 10 rusų vykstančių atostogauti į Europą, palaiko karą Ukrainoje. O ta nedidelė dalis tautos atstovų, kurie bando pralaukti karą arba tikisi režimo žlugimo, irgi juk nėra be pozicijos. Tyla irgi pozicija.
Tad mintis apie palaipsnį Rusijos klausimo sprendimą konstruojant „geležinę uždangą“ yra visai natūrali. Ekonominės sankcijos ir vis didėjantis ribojimų skaičius Rusijai po truputį šią uždangą jau stato. Simboliška yra dabar prisiminti Gorbačiovą, Sovietų Sąjungos griūtį ir jo pamėgtą „demokratizaciją“, kuri taip ir neįgijo klasikinių vakarietiškų formų.
Vadinamoji „demokratizacija“ nesiekė griauti imperijos, priešingai, – turėjo pasitarnauti kaip instrumentas, neleisiantis imperijai suirti. Tikėta, kad į „atnaujintą“ valstybių sąjungą tie patys teritoriniai daliniai susijungs neva „savo noru“. Gorbačiovo vaidmuo buvo panašesnis į imperijos modernizatoriaus, ne į reformatoriaus.
O jo retorika to meto Vakarų lyderiams labai patiko. Ilgai skambėjo lozungas „nepakenkti Gorbačiovui“, viltingai tikint, jog „demokratizacijos“ procesas pagaliau padarys Rytų erdvę saugią, draugišką ir atvirą. Atsitiko kitaip. Akmenėlis, apvertęs vežimą, buvo Lietuva. Imperija suiro. O paskui prisigyvenome ir iki tiesioginės Rusijos agresijos prieš niekuo dėtą artimą kaimynę.
Ką gi, Vakarų požiūris per keliasdešimt metų iš esmės nepasikeitė. Nepasikeitė ir Lietuvos, Baltijos valstybių požiūris į Rusiją.
Per pastaruosius trisdešimt metų erdvė į Rytus netapo saugi, galima rizikuoti su ja prekiauti, bandyti nedrausti keliauti, tačiau naivu manyti kad kelionės ir žmogiškieji kontaktai imperinį ruso mentalitetą pakeistų. Kupini iliuzijų, kad suveiks demokratija, saugaus bendrabūvio instinktai atvedė prie geopolitinių ženklų, bylojusių apie neišvengiamą konfrontaciją, ignoravimo. „Nekenkti Gorbačiovui“ koncepcija reinkarnavo: panašia logika bandoma kliautis ir šiandieną. „Nekenkti iliuzijai, kad Rusija gali demokratizuotis“.
Aklas užsispyrimas laikytis tų pačių atvirumo, bendradarbiavimo principų kurie iš esmės taip ir nepakeitė Rusijos, nepalengvins karo Ukrainoje eigos. Europos nuolaidžiavimas neturi toliau tarnauti valstybei agresorei. Neturėtų nustebinti, jeigu geležinė uždanga Europos rytuose vėl „užkris“. Išlieka tik klausimas, kur ir kada tai įvyks?
