Profesūra taigi turėjo važinėti iš Kauno! O nuo Dotnuvos geležinkelio stoties iki Akademijos – geri trys kilometrai. Gi nuo geležinkelio tiesiu keliu turbūt dvigubai arčiau. Intelektualus dėstytojų protas tą išskaičiavo labai nesunkiai. Tai aplinkinių teritorijų gyventojai galėjo stebėti neįtikėtinus vaizdus: rytinis traukinys sustoja vidury laukų (kažkuris dėstytojas truktelėjo stabdį), iš vagonų iššokinėja rimti paltuoti vyrai su portfeliais po pažastimis ir nužygiuoja. Į darbovietę.
Dotnuvos stotis ir šiaip jau buvo svarbi. Atvežė į ją vamzdžių statyboms, tris vagonus. Tik važtaraštyje įrašyta su klaida: „vambzdžiai“. Akademijos vadovas įsiunta ir krovinį priimti atsisako. Mat, pamanė, kad garsus tyrinėtojas entomologas, viršydamas visus limitus, parsisiuntė tris vagonus vabzdžių! Iš Dotnuvos laikotarpio žinau tų istorijų, nes ten gi netoli mano mamos gimtinė. O sovietmečiu jau buvo steigiama išplėtota Akademija. Vėl galiojo principas: mieste negalima! Buvo pasirinktos Noreikiškės, bet gi, Maskvos emisarų nuomone – per arti!
Tai, kai atvažiavo kažkuris šulas vizituoti asmeniškai – jį vežė kažkur per aplinkui, per Garliavą, Tabariškes, dar ir prastesniais keliukais, kad „pajaustų atstumą“... Pasisekė. Vėl laikai pasikeitė – stojo „mada“ visoms aukštosioms mokykloms persiorganizuoti į universitetus. Radosi ir Žemės ūkio universitetas, įgijo garbingą Vasario 16-osios Akto Signataro, Respublikos Prezidento Aleksandro Stulginskio vardą. (Čia todėl, kad A.Stulginskis, kažkada baigęs kunigų seminariją, kunigu vis dėlto netapo, o apsisprendė būti agronomu). Tik – laikai vėl keitėsi, ir dabar ŽŪA – integrali Vytauto Didžiojo universiteto dalis. Daug modernių specialybių... bet tai jau ateities dalykas.
Patsai Žemės ūkio akademijos įsteigimas, be abejo, glaudžiai susijęs su valstybės Nepriklausomybe, o Vasario 16-osios apsisprendimas neįsivaizduojamas be Stokholmo lietuvių konferencijos, kuri įvyko 1917-ųjų spalį. Lietuvos Tarybą, kuri buvo ką tik, prieš mėnesį, suformuota Lietuvių konferencijoje Vilniuje, buvo būtina legitimuoti. Juk ji turėjo veikti ir priimti sprendimus visų lietuvių visame pasaulyje vardu. O Lietuvos Tarybą formavo, žinia, tik tie, kurie pasiliko gyventi Lietuvos teritorijoje, kuomet kaizerinė Vokietija ją okupavo.
Gi vyko žiaurus Pirmasis Pasaulinis karas. Kaip įveikti frontų linijas, kaip Lietuvos politikams, išsibarsčiusiems po įvairias kariaujančias, o ir negausias neutralias, valstybes, susirinkti kur nors į politinę konferenciją? Pasirodė, kad vokiečiai neprieštarautų išleisti delegatą (dr. Jurgį Šaulį) iš Vilniaus į Švediją. Pavyko ir tiems, kurie buvo atsiradę Rusijoje (kuri jau buvo apimta bolševikinės suirutės).
Traukiniu aplink Baltiją iš Peterburgo į Stokholmą atvyko Juozas Tumas–Vaižgantas, Felicija Bortkevičienė, Stasys Šilingas, Jurgis Alekna, Martynas Yčas, taip pat ir JAV lietuviams paatstovavęs Jonas Šliūpas, kuris taip pat karo metu buvo atsiradęs Rusijoje. Skandinavijos lietuviams atstovavo Jurgis Savickis, Ignas Šeinius, Jonas Aukštuolis. Įdomu man buvo Stokholme pavartyti ano meto laikraščius. Apie lietuvių priimtus ten sprendimus (Lietuva bus laisva!) buvo galima pasiskaityti ir tarp kitų karštųjų to meto naujienų.
„Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim, ne!“
Prieš 85 metus, 1939-ųjų spalį, galėjo atrodyti, kad pagaliau Lietuvai išsisprendė Vilniaus klausimas. Po Vilniaus netekties 1920-aisiais, Lietuvos visuomenė ir politikai iš tiesų nenurimo. Vilniaus klausimas nuolat buvo darbotvarkėje ir užsienio, ir vidaus politikoje. Tarptautiniu mastu konfliktas dėl Vilniaus buvo svarstomas daugiašaliuose formatuose, be kitko, ir Tautų Sąjungoje (Nacijų Lygoje).
Lietuvoje veikė Vilniui vaduoti sąjunga, leidusi leidinį „Mūsų Vilnius“. Vilniaus atgavimo klausimu pasisakinėjo politikai, iškilūs visuomenės, kultūros veikėjai. Dailininkų darbuose, tautos regėjime Vilnius išliko stebuklingas, iš viduramžių kilniai išplaukęs pasakų miestas, kuris, žinoma, priklauso mums, Lietuvai. O realybėje tarp Lietuvos ir tuomet Vilnių užvaldžiusios Lenkijos buvo išsibrėžusi demarkacijos linija, kurią fiziškai įveikti buvo nepalyginamai sunkiau, negu įprastinę sieną tarp valstybių.
Sofija Čiurlionienė savo vyro kapo Rasų kapinėse vyko aplinkiniu keliu per Rygą (ten buvo galima gauti Lenkijos vizą), o grįždama sugaišo visą dieną: traukiniu į Lazdėnus, tada arkliu per smėlynus, ir vakare jau lietuvišku traukiniu iš Vievio į Kauną. Vasario 16-osios Akto Signataras Mykolas Biržiška 1928-aisiais irgi keliavo panašiais aplinkkeliais, o pabuvojimą Vilniuje aprašė knygoje „Per Vilnių į Lenkus“ – įvykis ne tik jam, o ir skaitytojams. Pagaliau, jau įsiliepsnojant Antrajam Pasauliniam karui, 1938-aisiais su Lenkija teko užmegzti diplomatinius santykius. Analitikų vertinimais, tai reiškė Vilniaus pripažinimą lenkams, faktinę Vilniaus netektį.
„Vilnius mūsų, o mes rusų“
1939-ieji: geopolitinė įtampa Europoje sparčiai artėjo prie baisios atomazgos. Kritine data Rytų Europos erdvei tapo rugpjūčio 23-oji. Tądien du nusikalstami režimai – nacių Vokietijoje ir bolševikų Maskvoje – sudarė niekšiškąjį paktą, kurio slaptaisiais protokolais pasidalijo šią erdvę į įtakos zonas. Lietuva atiteko Vokietijos įtakai. Jis vadinamas Molotovo-Ribentropo, arba ir tiesiai, Hitlerio-Stalino paktu.
Pakto sudarymą Maskvoje (čia atskrido Vokietijos užsienio reikalų ministras Ribentropas) su gausiomis iliustracijomis aprašė visi laikraščiai. Bet tai buvo tik pradinis įvykių veiksmas. Rugsėjo 28-ąją, kai nebeliko Lenkijos (iš vakarų ją sparčiai – nors Lenkija aršiai priešinosi – pražygiavo Vokietijos armija, o Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją okupavo Maskva) Ribentropas atskrido į Maskvą antrą kartą. Dabar jau Lietuvą susitarė „priskirti“ sovietų įtakos sferai. Tad – 1939-ųjų spalio pradžia, ir Maskva, „perleisdama“ Vilnių Lietuvai, ultimatyviai išsireikalauja įsileisti į Lietuvą sovietų įgulas.
Pradiniame derybų etape – iki eventualios karo pabaigos, paskui jau – visam laikui. Žinoma, tai buvo kapas Lietuvos valstybei. Apie tų derybų tikrąją eigą ir slaptuosius protokolus tuomet žinojo tik nedaugelis (Edvardo Turausko memuarai bus paskelbti gerokai vėliau), tad lietuvių tautos vertinimuose tvyrojo sumaištis. Vilnius pagaliau mūsų, į jį spalį įžygiavo Lietuvos kariuomenė! Turiu laiškų, rašytų tomis dienomis iš Vilniaus. Euforija. Bet pamažu įsitvirtino suvokimas, kad tolesnė įvykių eiga bus Lietuvai pražūtinga. „Vilnius mūsų, o mes rusų“.
Tada sekė du sovietinės okupacijos etapai su tremtimis, represijomis, žudynėmis, partizaniniu pasipriešinimu... O tarp jų – hitlerinė okupacija su holokausto šiurpu. Įveikus Hitlerį, Molotovo-Ribentropo pakto paviešinimas Vakaruose ir Rytuose susiklostė nevienodai. Štai lietuvių spauda DP stovyklose Vakarų Vokietijoje išspausdino niekšiškojo pakto faksimilę, tad laisvajam pokariniam pasauliui viskas, kas įvyko 1939-aisiais, tapo visiškai aišku. Sovietai gi kiek įmanydami neigė slaptųjų protokolų buvimą, juos paviešino tik 1989-aisiais. (Dabar neigia vėl!).
Bet tai jau kita epocha, Sąjūdis ir sovietų imperijos žlugimas, atvedę į Kovo 11-osios Aktą ir į 1992-ųjų Konstituciją. Beje, priimtą irgi tą patį mėnesį, spalio 25-ąją referendumu. Pagal ją, beje, gyvename iki šiol.
