Pokyčiai neišvengiamai paveikė ir visuomenės sveikatą bei ekonomiką. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – jau keletą vasarų iš eilės ir Lietuvoje reikėjo dorotis su ekstremaliomis oro sąlygomis, o sniegas per Kalėdas tampa retenybe.
Štai 2017 m. visos šalies mastu buvo paskelbta ekstremali situacija dėl liūčių, o 2018-aisiais ir 2019-aisiais – dėl stichinės sausros. Ne veltui „GreenMatch“ tyrime Lietuva buvo pripažinta kaip viena iš labiausiai klimato kaitos paveiktų Europos šalių.
„GreenMatch“ tyrime Lietuva buvo pripažinta kaip viena iš labiausiai klimato kaitos paveiktų Europos šalių
Jau veikiantys susitarimai ir ambicingi ES tikslai
Klimato kaita neabejotinai kelia visuotinio masto problemas, todėl ir priemonių joms išvengti ieškoma ne tik europiniu, bet ir globaliu lygmeniu. 2015 m. Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos (COP21) metu buvo priimtas istorinis susitarimas (Paryžiaus susitarimas), kuriuo valstybės įsipareigojo siekti, kad visuotinis atšilimas nebūtų didesnis nei 2°C lyginant su ikipramoninio laikotarpio lygiu ir stengtis, kad didėjimas neviršytų 1,5°C.
Europos Sąjunga (ES) iškėlė dar ambicingesnius tikslus, 2018 m. paskelbus Europos Komisijos (EK) komunikatą „Švari mūsų visų planeta“. Jame nubrėžta modernios, konkurencingos ir klestinčios neutralizuoto poveikio klimatui Europos ekonomikos vizija, kurią reikėtų pasiekti iki 2050 m. Bendros politinės gairės dėl ES aplinkos politikos ir kovos su klimato kaita yra nubrėžtos 7-ojoje ES aplinkosaugos veiksmų programoje (angl. „The 7th Environment Action Programme“, EAP), kurią artimiausiu metu ruošiamasi atnaujinti.
Nepaisant šiuose dokumentuose iškeltų tikslų, dabartinių pastangų nepakanka, kad būtų galima greitai reaguoti į klimato kaitos keliamus pavojus. Padaryta pažanga yra neabejotina, tačiau tokie klausimai kaip bioįvairovės nykimas, efektyvus išteklių panaudojimas bei poveikis žmonių sveikatai išlieka svarstytinais.
Būtent todėl visa Europa jau ne vieną mėnesį įtemptai laukė naujosios EK pirmininkės Ursulos von der Leyen pažadėto Europos žaliojo kurso (angl. European Green Deal), už kurį tiesiogiai bus atsakingas vykdomasis pirmininkės pavaduotojas Frans Timmermans. Su Europos žaliuoju kursu taip pat bus susieti ir Virginijaus Sinkevičiaus, atsakingo už aplinką, vandenynus bei žuvininkystę, bei Janusz Wojciechowski, atsakingo už žemės ūkį, portfeliai.
Europos Žaliasis kursas: nuo energetikos iki bioįvairovės
Gruodžio 11 d. neeilinėje Europos Parlamento plenarinėje sesijoje pristatytas Europos žaliasis kursas plačiau supažindino su Komisijos darbotvarke šioje kadencijoje. Dokumentas, pateiktas komunikato pavidalu, turėtų nubrėžti kelią, kuriuo Europa eis bent jau iki 2024 metų. Tikimasi, kad būtent žaliajame kurse nurodyti tikslai padės pasiekti klimato neutralumą Europoje iki 2050 m.
Europos Komisija Žaliuoju kursu atskleidžia tikrai ambicingus ir drąsius planus.
Pirmas dalykas, kurį reikia pastebėti – naujoji Europos Komisija Žaliuoju kursu atskleidžia tikrai ambicingus ir drąsius planus. Būtent taip – „Europos Sąjungos klimato tikslų didinimas 2030 m. ir 2050 m.“ (angl. „Increasing the EU’s climate ambition for 2030 and 2050“) – vadinasi viena iš žaliojo kurso sudėtinių dalių. Tikimasi, kad bus sukurtas pagrindas ilgalaikei strategijai, kuri bus pristatyta kitais metais vyksiančioje 2020 m. Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje (COP26).
Klimato neutralumo tikslą turėtų padėti pasiekti Europos klimato teisės aktas (angl. „European Climate Law“), kuris pirmą kartą įtvirtins klimato neutralumo tikslą ES teisėkūroje.
Kitas ryžtingas žingsnis, dėl kurio prireiks didelio Komisijos derybinių kompetencijų rezervo – anglies dioksido ribų reguliavimo mechanizmas (angl. „A carbon border adjustment mechanism“). Jis, kaip ir Europos klimato aktas, yra itin laukiamas, kadangi Europa iki šiol su panašiais teisės aktais nėra susidūrusi.
Kita sritis, kuriai žadama skirti daug dėmesio – energetika. Švarios, įperkamos bei saugios energijos bus siekiama mažinant energetikos sektoriaus priklausomybę nuo iškastinio kuro, mažinant energetinį skurdą.
Tam turėtų pasitarnauti išmanaus sektoriaus integracijos strategija (angl. „Strategy for smart sector integration“), jūros vėjo strategija („Strategy on offshore wind“). Taip pat daug išteklių planuojama skirti pastatų renovacijai, kadangi net 40 proc. suvartojamos energijos tenka pastatams.
Žaliajame kurse nėra pamiršta ir pramonė. Siekiant klimato neutralumo prireiks atlikti nemažai darbų: savo pasirodymo laukia ES pramonės strategija (angl. „EU Industrial strategy“), atnaujintas žiedinės ekonomikos veiksmų planas.
Visi sutinkame, kad ES pramonė privalo tapti lydere žaliosios ekonomikos srityje. Europos Komisija to ketina siekti skaitmenizuodama pramonę, padėdama jai persiorientuoti į tvarių ir ilgaamžių produktų kūrimą, taip pat į išteklių, naudojamų jiems sukurti, perdirbimą. Žadama daug dėmesio skirti tekstilės, statybų, elektronikos ir plastiko gamybai. Kitaip tariant, žadama stiprinti ne tik tikslinį atliekų perdirbimą, bet ir sąmoningą vartojimą bei gamybą. Vienkartinio naudojimo daiktai turėtų palaipsniui išnykti.
Tikimasi, kad elektromobiliai taps vis patrauklesne alternatyva transportui, varomam benzinu arba dyzelinu.
Dar viena probleminė sritis – judumas. Juk būtent transportui tenka net 25 proc. visų išmetamų teršalų. Ketinama priimti darnaus ir išmanaus judumo strategiją (angl. „Strategy for sustainable and smart mobility“), peržiūrėti pasiūlymą dėl kompleksinio transporto direktyvos (angl. „Directive on Combined Transport“).
Norima, kad transporto kaina būtų susieta su poveikiu aplinkai ir žmonių sveikatai. Tikimasi, kad elektromobiliai taps vis patrauklesne alternatyva transportui, varomam benzinu arba dyzelinu. Iki 2025 m. Europos Komisija tikisi žemyno keliuose matyti 13 milijonų nulinės arba mažos emisijos automobilius, kuriems reikės milijono pakrovimo stotelių. Klausimas, kuris kaip ir anglies dioksido ribų reguliavimo mechanizmas pareikalaus didelių derybinių gebėjimų – atnaujinta Europos apyvartinių taršos leidimų sistema, įtrauksianti jūrų ir aviacijos sektorius.
Aišku, neatleistina, jeigu būtų pamiršta taip sparčiai nykstanti bioįvairovė. Šiuo atveju teks padirbėti Lietuvos atstovui Europos Komisijoje – Virginijui Sinkevičiui. Europos Sąjungos Biologinės įvairovės strategija (angl. „EU Biodiversity Strategy for 2030“) turėtų būti pristatyta jau ateinančių metų kovą. Taip pat labai laukiama bus ir naujoji Europos Sąjungos miškų strategija. Aplinką planuojama saugoti ir aplinkosaugos bei darnumo klausimus plačiau inkorporuojant į Europos Sąjungos Bendrąją Žemės ūkio politiką. „Farm to Fork Strategy“ žada daug svarbių elementų darnaus, saugaus ir sveiko maisto srityse. Aplinkosaugai ir su ja susijusiems klausimams 2021–2027 m. norima paskirti mažiausiai 40 proc. viso bendrosios žemės ūkio politikos biudžeto bei mažiausiai 30 proc. Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo lėšų.
Platūs užmojai, tikėtina, smarkiai sukrės pramonę, stambias bei mažas ir vidutines įmones. Ne vieną dešimtmetį propaguojami patogūs, tačiau aplinkai kenkiantys ekonomikos segmentai privalės būti pamiršti.
Ne vieną dešimtmetį propaguojami patogūs, tačiau aplinkai kenkiantys ekonomikos segmentai privalės būti pamiršti.
Nors Žaliojo kurso pristatymo metu minėta, kad pramonė ypač laukia sprendimų, susijusių su mūsų planetos išsaugojimu, padaryti realius darbus bus nelengva. Neskausmingam perėjimui turėtų pasitarnauti ES pagalba perorientuojant pramonę į šiuolaikines švarias ir nekenksmingas technologijas, pristatant teisingo perėjimo mechanizmą (angl. „Just Transition Mechanism“), skirtą regionams, kuriems teks visiškai pakeisti savo darbo specifiką (atsisakius iškastinio kuro). Kurdami naująją žalią ir tvarią ES ekonomiką, neturime sunaikinti žmonių, kurie savo sunkiu darbu padėjo ES ekonomikai iškilti.
Didžiausias iššūkis – skirtingų interesų grupių poreikiai
Paminėti planuojami teisės aktai, strategijos ir planai sudaro tik dalį žaliojo kurso elementų. Europos Komisijos skaičiavimais, norit pasiekti suplanuotus rezultatus, papildomai prireiks mažiausiai 260 mlrd. eurų kasmet. Šią sumą tikimasi surinkti mobilizuojant viešąjį ir privatų sektorius.
Ar pavyks perorientuoti Europos ekonomiką taip, kad klimato kaita būtų sustabdyta? Ir ar tą pavyks padaryti greitai? Ar bus atsižvelgta į visuomenę, pramonę, taip pat ir į mažas, vidutines ir stambias įmones bei į jų galimybes prisitaikyti prie finansiškai sunkių, bet reikalingų pokyčių? Ar užteks 260 mlrd. eurų ir ar tikrai pavyks juos surinkti į biudžetą? Deja, atsakymo vis tiek teks palūkėti.
Artimiausi teisės aktai, planai ir strategijos bei jų turinys turėtų būti pristatyti jau 2020 metų pirmąjį ketvirtį. Tada ir sužinosime, kiek dar mūsų Lietuvoje laukia ekstremalių vasarų ir Kalėdų be sniego.
O kol kas, panašu, kad ateinantys 2020 m. bus labai įdomūs: tiek Komisijai rengiant teisės aktus, skirtus Žaliojo kurso tikslams pasiekti, bei derinant visų valstybių narių pozicijas, tiek mums, Europos Parlamento nariams, vertinant ar pasiūlymai tikrai tie, kurių mums dabar reikia kovojant su klimato kaita.
Esame ambicingi realistai, linkę remtis mokslu ir moksliniais tyrimais.
Aš atstovauju Europos liaudies partijai, kurios pozicija pasirodžius Europos žaliajam susitarimui išlieka ta pati – esame ambicingi realistai, linkę remtis mokslu ir moksliniais tyrimais. Pagrindinė užduotis – rasti tas sritis, kuriose Europos institucijos realistiniu būdu galėtų stabdyti klimato kaitą bei kurti saugesnę aplinką.
Liudas Mažylis - Europos Parlamento narys
