Šiaurėje Kijevas laikosi. Ir panašu, kad laikysis ilgai, kadangi šiaurės vakarų sektoriuje esantys miestai toliau ginasi sėkmingai, nors ir ištisai naktimis yra bombarduojami. O Ukrainos sostinė jau mėnesį yra Kremliaus vadų prioritetas. Dar prieš pora savaičių bandęs judėti 60 km ilgio konvojus link Kijevo realiai jau nebeegzistuoja. Ne tik, kad dėl logistikos grandžių tiekimo problemų jis negalėjo be trikdžių judėti link Kijevo, bet dar ir kad buvo nuolatos atakuojamos. Tad jau nuo kovo 11 d. konvojus buvo priverstas persigrupuoti ir pulti Kijevo regione esančius miestus pavieniui. Pastarosiomis dienomis yra matomi ukrainiečių bandymai kontratakuoti ir atsiimti apylinkėse esančius kaimus ir mažesnius miestus, tačiau esminio proveržio nei vienoje pusėje nematoma.
Šiaurės rytuose, Černihivas toliau yra artimiausias kelias prieš užpuolant Kijevą. Miestas yra apšaudomas, lėtesniais tempais negu iš pradžių bei kontrolė išlieka Ukrainos pusėje. O dar ir okupantams vežamas maistas bei artilerija „Kamaz“ sunkvežimiuose buvo sunaikinta. Tačiau miestas toliau išlieka apsuptas, o dabar taikomasi specialiai ir į civilius. Meras teigė, jog didžioji dalis civilinių pastatų yra sunaikinta. Kita vertus, nors ir atrodo, kad tokios apgultys gali tęstis ilgus mėnesius, tai nėra tiesa. Ukraina dalinasi pranešimais, kad Rusijos pajėgoms maisto, kuro ir amunicijos atsargos baigsis artimiausiu metu, kadangi logistika vis dar užstrigusi.
Jau anksčiau viešoje erdvėje buvo pilna vaizdo medžiagos, kaip rusų kareiviai plėšikauja dėl paprasčiausių atsargų. Toks skurdus rusų karinių aprūpinimas reiškia, kad didžiųjų Ukrainos miestų blokados ir oro apšaudymai negali tęstis ilgai, nes elementariausi pačioms agresoriaus pajėgoms greičiau baigsis resursai. Buvo pranešimų, kad Putinas Kinijos prašo paramos, maisto daviniais bei karine ekipuote. Tačiau sprendžiant iš Kinijos elgsenos JT rezoliucijos balsavime dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje pasmerkimo, Pekinas susilaikė, tai gal pernelyg giliai įsivelti nenorės. Aišku, kad rusų sukeltas beprasmis karas, turės žalos ir Kinijos verslui, todėl tikėtina, kad Pekino parama bus labiau simbolinė.
Deja, situacija pietų ir rytų Ukrainoje yra kur kas prastesnė. Rusai bandydami padaryti pietuose koridorių sausumos pajėgoms nuo Krymo iki Donecko ir Luhansko respublikų, bando užimti pakeliui esančius miestus. Ten karo nuostoliai kol kas baisiausi. Mariupolis ištisai bombarduojamas, griaunamos mokyklos ir ligoninės. Civilių aukų skaičius – daugiau nei 3 000 tūkst., o humanitarinių koridorių galimybė dar tik pradėta realizuoti. Iš aštuonių, veikia septyni, tačiau nutinka ir taip, kad okupantų pajėgos begėdiškai apšaudo jais keliaujančius ukrainiečius. Tai vienas iš rimčiausių karo nusikaltinimų, todėl kiekvieno tokio atvejo fiksavimas Hagoje, prisidės prie Kremliaus režimo ir jo bendrininkų teismo ateityje.
O ir Juodosios jūros kontrolė panašu išlieka Rusijos rankose. Iš ten esančių tanklaivių į žemyninę Ukrainą leidžiamos raketos. Kitas atvejis – užfiksuotas baltojo fosforo naudojimas apšaudant civilinius objektus, o tai be jokių abejonių yra Ženevos konvencijos pažeidimas. Ši medžiaga reaguoja su deguonimi, todėl tokiai reakcijai vykstant ji pradeda skleisti ryškią baltą šviesą, tačiau jos efektas yra stiprus cheminis deginimas. Kaip chemikas gerai žinau, kad šiai medžiagai patekus ant odos, ji gali skverbtis labai giliai, ir veikia tol kol gauna deguonies, todėl išgyventi po tokios atakos šansai maži. Tačiau ir grėsmės, kaip cheminio ginklo panaudojimas išlieka didelės.
Charkovas taip pat patiria blokadą ir išlieka rusų karinių pajėgų apsuptyje. Situacija iš esmės nėra pasikeitusi. Pritaikyta eilinį kartą rusų hibridinio karo strategija: grobiami mokykliniai autobusai, gaisrinės ir greitosios pagalbos gyventojų automobiliai, tikėtina bandant prasiveržti į miestą. Tai galima vertinti, kaip desperacijos ženklą. Miestas ir toliau negailestingai bombarduojamas, per kovo 22 d. užfiksavus rekordinį 84 raketų ir sviedinių skaičių paleistų į miestą. Dažnai galima matyti nuotraukas, kad numestos bombos ir kiti sprogieji įtaisai lieka nedetonuoti, todėl tai ženklas, kad ateityje išminavimo komandos turės jomis pasirūpinti, norint išvengti taršos ir kitų ekologinių nelaimių. Dabar matoma jog dega pramoninės teritorijos, naftos perdirbimo ir laikymo saugyklos, kyla ir branduolinės grėsmės dėl karinių veiksmų sukeltų gaisrų Černobylio miškuose. Todėl ekologiniai padariniai sukelti Rusijos karo taip pat privalo nebūti pamiršti.
Situacija iš esmės nėra pasikeitusi.
Bendrai vertinant situaciją, rusų kariai atrodo stipriai demoralizuoti. O žuvusių rusų karių šeimos, tikėkimės, tikrai reikalaus atsakymų iš Kremliaus. Rusijos karių žūtis nutinka dėl dažnai absurdiškai neorganizuotų bandymų įsiveržti į miestus ar mažesnes apylinkes. Geras pavyzdys – tai aštuonis kartus nuo karo pradžios sunaikinta rusų karinė oro technika Černobajevkos aerodrome, ir kiekvieną kartą lygiai toje pačioje vietoje. Ir taip nutiko vėl ir vėl. O ką dar kalbėti apie prasčiausią nuolatinį maisto atsargų stygių. Nereikėtų nustebti jeigu ateityje dezertyrų skaičius tik augs. Žinoma, karas vien optimizmu nėra laimimas: būtina nuolat teikti Ukrainai koordinuotą karinę ir humanitarinę pagalbą.
