Pirmiausia norėčiau pasidžiaugti, kad pagaliau „Nėštumo nutraukimo tvarkos aprašo“ projekte buvo pradėtas svarstyti 72 valandų laukimo iki nėštumo nutraukimo laikotarpis. Šis laikas gali padėti moteriai apgalvotai priimti sprendimą, o kartais, tikiu, ir išgelbėti kūdikio gyvybę.
Turint galvoje, kad vis dar galioja pasenęs, nuo 1994-ųjų veikiantis įsakymas, apibrėžiantis nėštumo nutraukimo tvarką, bet kokia diskusija – jau yra daug. Problemos opumą įrodo ir tai, jog ši tema sukėlė nemažai ginčų, kaip ir kovotojų už moterų teises pasipiktinimą. Bet apie tai vėliau.
Šiuo metu svarbiausia suprasti, kad vadinamosios 72 valandos yra labai didelis, bet dar tik pirmas žingsnis link valstybės įsipareigojimo kurti kompleksinę pagalbos sistemą besilaukiančioms moterims. Siūlau dar labiau akcentuoti konsultacijų būtinybę. Kad šis laikas nebūtų vien laukimas ir taptų prasmingu, turi būti sukurta tinkama konsultavimo infrastruktūra ir metodikos bei surinkta reikiamų specialistų komanda.
Šiuo metu svarbiausia suprasti, kad vadinamosios 72 valandos yra labai didelis, bet dar tik pirmas žingsnis link valstybės įsipareigojimo kurti kompleksinę pagalbos sistemą besilaukiančioms moterims.
Šiandien Lietuvoje jau turime gražių pavyzdžių, kai nevyriausybinės organizacijos savanoriškais pagrindais prisideda prie pagalbos nėštumo krizę išgyvenančioms moterims bei jų artimiesiems.
Esu įsitikinęs, kad atsakingos institucijos privalo su šiomis organizacijomis pradėti glaudžiai bendradarbiauti, tuo pačiu užtikrindamos ir finansines galimybes tolesnei jų veiklai bei paslaugų plėtrai.
Todėl, mano įsitikinimu, jau ateinančių 2015 metų valstybės biudžete turėtume numatyti lėšų ir krizinio nėštumo centrų plėtrai bei jų išlaikymui.
Grįžtant prie kovotojų už moterų teises. Aš lygiai taip pat manau, kad moteris turi teisę priimti sprendimus. Ir puikiai suprantu, kad moters ar poros išgyvenamas krizinis nėštumas labai dažnai signalizuoja apie daugelį kitų, valstybės neišspręstų, problemų, tokių kaip skurdas, socialinis nestabilumas, smurtas šeimoje, švietimo spragos ir t. t.
Tačiau taip pat manau, kad valstybė nebegali toliau ignoruoti šios temos, savo abejingumą dangstydama pasirinkimo teisėmis ir laisvėms. Nes būtent neužtikrinama galimybė sulaukti pagalbos ir žeidžia moterų teises, o ne atvirkščiai – mano supratimu, moteris turi teisę žinoti ir suprasti, kam ji ryžtasi, kaip nuo jos sprendimo gali pasikeisti jos ir šeimos gyvenimas.
Taip pat ji turi teisę kreiptis į specialistus, kurie padėtų sulaukti tinkamos pagalbos krizinėje situacijoje, informuotų apie galimas pasekmes bei esamas alternatyvas ir galimą tęstinę psichologinę, socialinę ir materialinę, finansinę pagalbą nusprendus gimdyti.
Deja, šiuo metu kokybiškos pagalbos besilaukiančioms moterims valstybė neužtikrina. Šeimos gydytojo ar akušerio ginekologo konsultacijos, įprastai netrunkančios nė pusvalandžio, neužtenka norint išsiaiškinti aplinkybes, ne tik lėmusias moters sprendimą atlikti abortą, bet ir sąlygojusias nėštumo kaip krizės patyrimą.
Šiuo metu panašios privalomos konsultacijos numatytos ir taikomos tokiose Europos valstybėse kaip Vokietija, Belgija, Islandija, Suomija, Slovakija – negi šios ir kitos šalys pažeidžia moterų teises?
Aš tai suprantu kaip rūpestį ir puikius pavyzdžius, į kuriuos turėtume lygiuotis. Tikiuosi, jog ir mūsų vastybė prisidės prie to, kad žvakučių kiekvienais metais būtų uždegama vis mažiau.
Liutauras Kazlavickas yra Seimo TS-LKD frakcijos narys
