Ir iš tiesų, nemažai atvejų, kai pradėjus aiškintis visokių statybų peripetijas paaiškėja, kad vieni ar kiti veiksmai padaryti pažeidžiant ar tiesiog nesilaikant nustatytų taisyklių. Taip buvo su garsiuoju Trakų autobusų stoties konversijos į prekybos centrą projektu, taip nutiko ir su Misionierių sodais, kai ignoruojant savo pačių priimtus dokumentus ir lengvabūdiškai traktuojant ar tiesiog ciniškai interpretuojant istorinius faktus suskaidomas sklypas ir jis leidžiamas užstatyti.
Tačiau visais atvejais sprendimai, nulemiantys šiandienos situaciją, yra padaromi gerokai anksčiau, ant popieriaus ar kompiuterio ekrane. Būtent ant popieriaus ar kompiuterio ekranuose ir turėtų vykti pagrindinė diskusija dėl ateities sprendimų. Ar ji vyksta? Nebent su realybe mažai turinčių idėjų lygmenyje.
Štai šiandien Vilnius teikia visuomenės verdiktui naują savo tolimesnio vystymo dokumentą – miesto bendrąjį planą. Jis nulems, kur išnyks žalios zonos, kur atsiras naujas kelias, kur žemės kaina nuo 51 žmogaus pakėlimo rankos taps kelis ar kelioliką kartų brangesnė, o tik per centimetrą į vieną ar kitą pusę paslinktos užspalvintos teritorijos kraštelis jūsų namą padarys beverčiu. Arba atvirkščiai.
Kol tie planai tik kompiuterio ekrane, yra pats laikas klausti ir aiškintis, kokiais kriterijais vadovaudamiesi projektuotojai brėžė liniją, viena ar kita linija spalvino teritoriją.
Ar bendrasis planas leis miestą vystyti darniau? Tai yra esminis klausimas į kurį reikias atsakyti. Nors pagrindinė Lietuvos valdančioji partija savo politinėje programoje išryškinto darnumo principo nesugebėjo kol kas iki galo užpildyti turiniu, dėl to pats principas yra niekuo dėtas.
Darniai vystomas miestas reiškia, kad visi miesto vystymo poreikiai yra subalansuoti ir nestelbia vienas kito. Pastebėti ir subalansuoti visus tuos poreikius yra didelis menas. Bendrojo plano monitoringo ataskaita duoda pagrindinę informaciją apie tai, kas esamame plane neveikia ir ką reikėtų keisti. Tačiau to nepakanka, nes keisti reikia atsižvelgiant į kompleksinį keitimo poveikį kitiems komponentams.
Prieš pradedant bet ką projektuoti yra logiška susitarti, o kokių konkrečių rezultatų mes norime pasiekti. Diskusija dėl bendrojo plano koncepcijos parodė, kad lūkesčiai gali būti pakankamai skirtingi. Koncepcijos rengėjams, pavyzdžiui, tiko, kad senamiestyje galėtų atsirasti prekybos centrai iki 20 tūkst. kvadratinių metrų, kai bene didžiausias šiuo metu prekybos centras greičiausiai nesiekia ir 5 tūkst. Tai neišvengiamai didintų transporto srautus ir prieštarautų darnaus judumo mieste principams. Vos vos pavyko įtikinti Tarybos narius, kad tokie maksimalūs rodikliai kelia grėsmę senamiesčiui. Aplamai senamiestyje neturėtų būti prekybos centrų (daugiau nei 5 tūkst. kvadratinių metrų prekybos ploto turinčių objektų), nes senamiesčio struktūra nėra tam pritaikyta.
Tačiau sprendinių rengimo metu diskusija nevyko nei dėl prekybos centrų dydžio, nei dėl kitų iki galo neaptartų rodiklių. Pavyzdžiui, iki šiol nėra net Tarybai pristatyti planuojami kelionių mieste struktūros pokyčių rodikliai, nuo kurių priklausys, ar Vilnius ir toliau savo transporto sistemą vystys JAV ir Norvegijos ar Danijos ir Olandijos pavyzdžiu. Taip pat nėra paaiškinta, o kokių infrastruktūrinių ir teritorinių planavimo sprendinių reikės, kad tie rodikliai būtų pasiekti.
Bendrojo plano sprendinių pristatymai, kurie vyko Miesto planavimo ir plėtros komitete, nelabai priminė miesto planuotojų pasitarimus. Greičiau verslininkų, kurie svarsto, kokiame kampe dar būtų galima pasistatyti namą ir iš kurios pusės patogiau prie jo būtų pasidaryti privažiavimą. Nesakau, kad tokia taškiniu principu organizuota diskusija yra beprasmė, ji leidžia kalbėti apie realaus miesto realias problemas, bet ji niekaip nepriartina prie supratimo, kaip tas namas ir tas kelias prie jo pagerins gyvenimo sąlygas mieste visiems, kokią papildomą infrastruktūrą dėl to namo miestui reikės įrengti, kur mamos su vaikais išeis pasivaikščioti ir kur turės važiuoti mokytis tame name užaugę vaikai.
O jei jau prakalbome apie namus, kuriuos nusprendžiame leisti statytis ten, kur anksčiau buvo žemė rezervuota rekreacijai ar visuomeniniams poreikiams, tai reiškia, kad miesto visuomenė atsisako dalies savo pagrįstų lūkesčių ir visą su tuo susijusią naudą perleidžia sklypo savininkui, kodėl tada nekalbame apie finansinę kompensaciją miesto biudžetui (tai yra mums visiems mieto gyventojams), jei dėl to sprendimo galima finansinio sandorio suma išauga? Ir atvirkščiai, jei dėl spalvos potėpio bendrajame plane pakeitimo turto savininkas patiria finansinius nuostolius, lygiai taip pat reikalingas mechanizmas bent daliniam tokių nuostolių kompensavimui. Nes kodėl, pavyzdžiui, sukūrus naujas sąlygas kvartalo tankinimui vieni gali susidėti naudą į savo kišenę, o kiti dėl to turi patirti nuostolius? Jau ir dabar taikomas reikalavimas gerinti infrastruktūrą visame sovietinės statybos kvartale, jei jame vykdomas sutankinimas, galėtų būti aiškiau finansiškai reglamentuotas, kas užkirstų kelią galimoms manipuliacijoms ir nevienodam sąlygų traktavimui.
Akivaizdu viena, visuomenei turės būti pateiktas pokyčių žemėlapis, kad visiems būtų aišku, kas dėl tų pokyčių išlošia ir kas pralošia, bei aiškūs principai, kodėl vienoje teritorijoje žemės naudojimo, užstatymo aukštingumo ar intensyvumo pokyčiai yra padaryti, o kitoje ne.Tik toks visiškai skaidrus procesas ir su tuo susijusi visuomenės kontrolė leis užsitikrinti, kad kokioje visai iki tol nereikšmingoje teritorijoje staiga nepradės kiti daugiaaukščiai pastatai tiesiog dėl mažytės (ne)tyčinės klaidelės pagrindiniame miesto vystymo dokumente.
Todėl dabar pats laikas pradėti skaityti brėžinius, nes kai pradės burgzti ekskavatoriai, bus gerokai per vėlu.
Liutauras Stoškus yra aplinkosaugininkas, „Lietuvos Sąrašo“ frakcijos Vilniaus miesto taryboje seniūno pavaduotojas.
