Smalsu buvo išgirsti aktyviai socialiniuose tinkluose besireiškiančio ir nevengiančio dalyvauti performansuose (a la maudynės kubile Klaipėdos miesto centre) Simono Gentvilo požiūrį į svarbiausius Aplinkos ministerijai kylančius iššūkius.
Pats tas faktas, kad kandidatas į aplinkos ministrus drąsiai dėsto savo požiūrį, jau yra naujas ir labai geras ženklas, nes, neskaitant kontroversiškojo V.Mazuronio, po jo buvę ministrai taip ir nesugebėjo bent kiek aiškiau artikuliuoti aplinkosaugos perspektyvos ir siekių ir buvo neaiškios, dažnai – ne itin ir švarios politikos vykdytojai.
Todėl neatsitiktinai šiaip jau nemenkos aplinkosaugos tikslams skiriamos ir surenkamos lėšos ženklia dalimi buvo nelabai efektyviai panaudojamos arba tiesiog ištaškomos remiant mažai ką su šia sritimi turinčias priemones. Labiausiai čia pasižymėjo A.Kubiliaus vyriausybės ministras G. Kazlauskas, kuris S.Gentvilo buvo įvardintas prasčiausiu aplinkos ministru. Išties, užtenka prisiminti, kad ir keltuvo iš vandens pramogų parko į slidinėjimo areną statybos Druskininkuose finansavimą iš specialiosios Klimato kaitos programos ir bus visiškai aišku, kokį požiūrį ir (ne)atsakomybę demonstravo tuometinis ministras.
Bet grįžkime prie S.Gentvilo ir jo pranešimo. Aš, kaip ir renginyje dalyvavęs bei S.Gentvilo pranešimą renginio pabaigoje komentavęs vyriausias Vilniaus miesto architektas Mindaugas Pakalnis, buvau papirktas jau pačioje pranešimo pradžioje nuskambėjus gerų 20 metų negirdėtam pasiryžimui Aplinkos ministeriją perorientuoti į Darnaus vystymosi ministeriją.
Darnus vystymasis nėra tik apibrėžimas, kurį reikia išmokti. Darnus vystymasis yra ir mąstymo, ir veikimo forma, kurią reikia įgyti ir taikyti.
Tokios drąsios, žinoma, Lietuvos masteliais matuojant, minties nebuvo net ir tarp partijų geriausias aplinkosaugines programas ruošiančių socialdemokratų pusėje. Nukrypstant kiek nuo temos galima būtų pasakyti, kad LSDP yra ta partija, kurioje darbai aplinkosaugos srityje labiausiai skiriasi nuo surašomų programinių tekstų. Socialinės apsaugos srities specialistai greičiausiai apie savo sritį pasakytų tą patį. O konservatoriai, kurie aplinkosaugos temomis iki šiol mąsto XIX a. pabaigos kategorijomis, akivaizdu, kad iki šiol didesnių lūkesčių ir negalėjo sukelti.
Todėl natūralu, kad iš vienai ryškiausių partijų atstovaujančio politiko lūpų tekstas apie Darnaus vystymosi ministeriją atrodė visiškai šviežias ir proveržiškas.
Užkabintas šios idėjos su nekantrumu laukiau, kas bus toliau. Kaip ta darnumo mintis persismelks per kitus programinius siekius. Bet kuo toliau klausiausi, tuo labiau jaučiausi kaip žmogus, nusipirkęs brangų egzotinį vaisių, kurio luobą nulupus paaiškėjo, kad pasimėgauti vaisiaus minkštimu, deja, nelabai išeis. Ne dėl to, kad supuvęs. Bet jis toks, na, neatitinkantis to skonio, kurį vaizduojiesi apžiūrinėdamas ir liesdamas vaisiaus žievę. Paaiškinsiu, ką turiu galvoje.
Darnus vystymasis nėra tik apibrėžimas, kurį reikia išmokti. Darnus vystymasis yra ir mąstymo, ir veikimo forma, kurią reikia įgyti ir taikyti. Juk nebus labai nuoseklu, jei klasėje mokytojas skelbtų, kad jam visi vaikai – vienodai mieli, tačiau po pamokos tik trečdaliui klasės vaikų duotų po saldainį. Iš meilės.
Taip ir su darniu vystymusi. Jei jau pasiskelbei, kad aplinka, socialiniai dalykai ir ekonomika yra vienodai svarbios sritys, nes viena su kita susijusios, tai jau ir derėtų išlaikyti vienodą distanciją visų trijų atžvilgiu. Nes kai išgirsti, kad, pavyzdžiui, miške pagrindinis tikslas kuo daugiau viename hektare išauginti sveikų medžių, tai ir suglumsti.
Juk miškas – ne tik išteklius medienos pramonei. Miško ekosistemos teikia ir kitas paslaugas – prisideda prie klimato reguliavimo, sudaro sąlygas gyventi didelei daliai biologinių rūšių. Galų gale miško ekosistemos teikia maistą, ne tik medieną.
Kalba eina ne apie miško žemės plotą, kurio didėjimą miškininkai bando iškišti visiems kaip mišką, o apie tikrą normalų mišką.
Todėl reikėtų kalbėti, kiek šiuo metu mes turime darnią miškininkystę, leidžiančią savyje suderinti skirtingus poreikius. Ne tik medienos tiekimą IKEA‘i. Tuo, kad mes čia jau esame trečioje vietoje, turėtų džiaugtis ūkio ministras. Nes kur garantija, kad nekils noras būti pirmiems medienos tiekime IKEA‘i net aplinkosauginių tikslų sąskaita? Aplinkos ministras turi būti garantija. Jis turi matyti visus aspektus. O į ką žiūrėti miškininkystėje tikrai netrūksta. Kad ir į nuolat mažėjančius miškų plotus.
Jau girdžiu, kaip vieningu choru miškininkai ima šaukti NESĄMONĖ. O jūs pasižiūrėkite, ką rodo nuo 1996 metų vykdomų žemės dangos iš kosmoso stebėjimo duomenys. Kalba eina ne apie miško žemės plotą, kurio didėjimą miškininkai bando iškišti visiems kaip mišką, o apie tikrą normalų mišką.
Matyt, jei visur miško žemėje augtų vien tik žolė ir krūmai, miškininkai ir toliau vaizduotų tai mišku. Tik su mediena iš hektaro būtų sunkoka. Tad visų pirma apie darnią miškininkystę turėtų šnekėti jau net ne aplinkos, – darnaus vystymosi ministras. O darni miškininkystė yra ne apie medžių kiekį hektare. Bent jau ne vien apie tai.
Bet šiaip tai labiausiai nerimą sukėlė neadekvačios (sakyčiau populistinės, jei nevengčiau nuvalkioto ir praradusio savo tikrąją prasmę žodžio „populizmas“) pasisakymo dalys. Vėlgi, vieną jų gražiai pastebėjo M.Pakalnis, reaguodamas į jaunatviško entuziazmo kupiną pareiškimą apie popieriaus ir tušinukų atsisakymą Aplinkos ministerijoje.
Be abejonės, gražu (ir būtina!) kelti ambicingus siekius, tačiau vis tik jie neturėtų iškristi iš racionalaus proto ribų. Suprantu, kad tekstas apie atsakingos išteklių naudojimo strategijos diegimą pačioje ministerijoje neskamba taip sexy.
Bet drįsčiau priminti, kad ministerijos naudoja ne tik popierių. Kur automobiliai, elektra, vanduo. Atliekų rūšiavimas. (Gerokai seniau vidinės apklausos rodė, kad patys ministerijos darbuotojai nerūšiuoja atliekų, nežinau, kaip dabar). O jei jau reikia išorei sexy žinios, tai agituodami pasisodinti medžius vietoje nukirstų priešais Aplinkos ministerijos pastatą, kur padarytos papildomos stovėjimo vietų automobiliams, kur kas daugiau sulauksite like‘ų.
Dar nerimčiau atrodė priekaištas, kad Aplinkos ministerijos padaliniai, niekaip nereaguoja į VW skandalą, susijusį su taršos duomenų slėpimu, ir toliau naudoja VW automobilius. Na, tik žmogus tolokai nuo realybės gali leisti sau viešai taip samprotauti.
Gal yra įsivaizduojama, kad ministerija turi didžiulį garažą skirtingų modelių ir markių automobilių, kuriuos pasirenka pagal savo nuotaiką ir prisiderina prie marškinių spalvos. O gal protestuodami inspektoriai turėjo atsisakyti vykti į reidus, kol vyriausybė paskubomis nesukrapštė kokios pusės milijono eurų ir visiems nenupirko kitos markės automobilių?
Smagu, kad S.Gentvilas spindi optimizmu ir žada maudynes Kuršių mariose. Būnant iki galo priekabiu galima būtų rekomenduoti pasigilinti, kodėl iki jo dar prieš daug metų bent vienas ministras tai žadėjęs taip ir nesugebėjo to įgyvendinti.
Teršimo kontrolės iš žemės ūkio stiprinimas, taršos pernašos mažinimas bei vandentvarkos įmonių stambinimas yra geros priemonės. Iš viso to lengviausiai padaryti tai, kas liečia vandentvarką. Deja, šis veiksmas iš tikrųjų mažiausiai priartins prie maudynių Kuršių mariose. Bet tai nereiškia, kad to nereikia daryti. Tik būtų gerai pagrindines priežastis atskirti nuo šalutinių. Antraip kaštų naudos analizė rodys ne jūsų naudai.
Kalbant apie miestų plėtrą keistai nuskambėjo teigimas, kad esą liberalai negali drausti miestams plėstis į pakraščius. Nesupratau, kokiu būdu tai prieštarautų liberalizmo principams. Kodėl tada, pavyzdžiui, draudimas važiuoti per raudoną šviesą liberalizmo principams neprieštarauja? Juk apriboja individo teises greitai pravažiuoti sankryžą. O dabar stovėk lauk, net kai ir jokio skersinio judėjimo nėra.
Kodėl neprieštarauja liberalizmo principams pastatų aukštingumų reglamentavimas bendrajame miesto plane? Reikalavimai pastatų architektūrai? Visas miesto bendrasis planas tokiu požiūriu yra ištisas draudimas, jau nekalbant apie šimtus kitų, reglamentuojančių ne tik miesto planavimą, bet ir mūsų elgesio normas mieste (kur nerūkyti, negerti ir pan.).
Su plėtimusi į miesto pakraščius yra lygiai tas pats. Čia lygiai taip pat turi būti nustatomos sąlygos, kada neurbanizuoti plotai gali būti urbanizuojami. Ir tos sąlygos taikomos vienodai visiems be išimties miesto gyventojams. O kai jau sąlygos sudaromos taip, kad jomis gali pasinaudoti tik tie, kurie turi pakankamai pinigų, tai jau nėra vienodos sąlygos.
Čia noriu, kad būčiau suprastas teisingai. Jei neturi pinigų ir blogiausiame rajone nenusipirksi sau buto. Bet buto kainą reguliuoja rinka. O planavimo sąlygas nustato savivalda. Ir tos sąlygos neturi būti tokios, kad diferencijuotų žmones pagal turtinį požymį.
Visada smagiau kritikuoti. Tas tiesa. Bet objektyvumo dėlei turiu pasakyti, kad nuskambėjo nemažai ir džiuginančių minčių. Judėjimo link uždaro ciklo ekonomikos, nulinio atliekų lygio propagavimas, klimato kaitos problemos svarbos supratimas net ir valstybės paramos tokiems kaip skalūnų angliavandenilių gavyba ar atominė energetika atmetimas rodo kad ši liberalų karta yra kur kas labiau išprususi aplinkosaugine prasme nei ankstesnė.
Tai gerai iliustravo ir po pranešimų kilusi diskusija, ar ne pernelyg žalia čia liberalų išeina politika. Ar dar yra likę kokių skirtumų nuo žaliųjų partijų politikos. Štai, pavyzdžiui, krepšelių didmeistris G.Steponavičius, jo paties terminais tariant, kūju ir pjautuvu gulėsi dėl to, kad investicijos į skalūnų angliavandenilių gavybą neturėtų būti nurašytos. Atsakymas dėl skirtumų buvo dešimties balų vertas – lyginant su Švedijos liberalų politikos žalumu, mes atsiliekame bent 10 metų.
Nerijaus Pačėso pristatytai energetikos politikai kaip ir nebeliko vietos aptarti. Kita vertus, ir ne visai mano sritis. Nesileidžiant į detales įspūdis – tikrai geras. Stipriai jautėsi Martyno Nagevičiaus ranka arba, greičiau, žodis. O ką jau kalbėti apie kritišką požiūrį į dujų infrastruktūros vystymą ir net į dujotiekio tarp Lietuvos ir Lenkijos statybą, kurį parodė tiek šešėlinis energetikos ministras, tiek renginyje dalyvavęs Eugenijus Gentvilas. Apie aiškiai deklaruotas ambicijas atsinaujinančios energetikos srityje net nekalbėsiu. Visa tai – ko ir reikia darnesniam Lietuvos vystymuisi.
Liutauras Stoškus yra Všį „Darnaus vystymosi centras“ vadovas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys
