Praėjusiais 2022 metais Kremliaus prispaustas marionetė Aliaksandras Lukašenka bandė atidaryti dar vieną šio hibridinio karo frontą prie Lietuvos sienos.
Tik ryžtingų (kad ir kiek pavėluotų) Lietuvos veiksmų dėka dešimtys tūkstančių Kremliaus ginklais tapusių ekonominių migrantų netapo naująja penktąja kolona Lietuvos viduje. Priešingai, aiški ir nedviprasmiška reakcija davė aiškią žinią visoms Kremliaus kulkoms iš Azijos ir Afrikos – Lietuva jų nelaukia ir nepriims.
Tokia mūsų Vyriausybės reakcija yra verta tarpukario Vyties kryžiaus ordino kavalieriaus generolo Povilo Plechavičiaus atminimo. Kai anuometinė leftistė Liuda Purėnienė teisme kaltino jį neva per žiauriai Žemaitijoje naikinus prieš Lietuvą kovojusius bolševikus, generolas pareiškė: „Gerbiamas Teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs ar kito panašaus asmens, tamstos šiandien čia nesėdėtumėte“.
-
KT: neteisėtų migrantų uždarymas užsieniečių centruose prieštarauja Konstitucijai
-
Įstatymas prieštarauja Konstitucijai, tačiau atsakomybės valdantieji prisiimti neketina: „jokiu būdu“
-
Žmogaus teisių centro vadovė: KT priminė politikams, kad Lietuva yra teisinė valstybė
-
S.Skvernelis: priverstinį neteisėtų migrantų sulaikymą galėtų įvertinti prokuratūra
Todėl 2023-06-07 paskelbtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas dėl LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatų atitikties LR Konstitucijai (https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2861/content) yra šį teismą sudarančių 9 teisėjų karo grėsmių nesuvokimo iliustracija.
Po įmantriomis teisinėmis formuluotėmis, kurių eilinis pilietis nesupras ir devynis kartus perskaitęs, slepiasi paprasta išvada – šių teisėjų vertinimu, Lietuva negalėjo gintis nuo ekonominių migrantų – Kremliaus hibridinio karo kulkų. Lietuvos piliečiai neva turėjo kaip lygius sau vertinti hibridinio karo įrankius, kurie grasinosi realiai sunaikinti valstybės sieną, pasityčioti iš Lietuvos teritorinio vientisumo ir teisės patiems savarankiškai spręsti, kas yra nusikaltėlis.
Dar daugiau, šie 9 teisėjai eilinį kartą rėmėsi ne tik Lietuvos piliečių patvirtinta Konstitucija, tačiau ir šūsniu tarptautinių teisės aktų, kurie priimti jau po Konstitucijos priėmimo (pavyzdžiui, 2000 metų chartija, 2003 metų ET rekomendacija, 2012 metų JT vyr. pabėgėlių komisaro gairėmis ir vėlesnėmis pastabomis Lietuvai, 2013 metų ES direktyva, įvairiomis ESTT ir EŽTT bylomis).
Visa bėda, kolegos, kad gyvename realioje visuomenėje, o ne teisinių fikcijų ir fantazijų pasaulyje.
Kitaip tariant, vėl ir vėl Konstitucija bandoma aiškinti ją plečiant ir pučiant joje „dvasias“, kurių nei pažįsta, nei joms pritartų neabejotina dauguma Lietuvos piliečių. Juo labiau – šiuolaikinis „modernus“ daugelio teisė normų aiškinimas būtų kone absoliučia piliečių dauguma atmestas ir paneigtas. Pakanka priminti to paties LRKT „dvasių aiškinimus“ dėl šeimos sampratos, kurie nieko neturi bendra su nediskutuotina Lietuvos piliečių valia, išreikšta Konstitucijos tekste 1992 metais.
Jau matau iš džiugesio rankas trinant „teisės korifėjus“, kurie tokį neteisinį samprotavimą sėkmingai mals į miltus savo modernios teisės teorijos argumentais. Visa bėda, kolegos, kad gyvename realioje visuomenėje, o ne teisinių fikcijų ir fantazijų pasaulyje. Jame vis dar sprendžia dauguma (piliečių). Jame teismai vis dar vykdo tautos valią išreiškusius teisės aktus, o ne juos diktuoja ir perrašinėja.
Taip, gyvename teisės viršenybės visuomenėje. Tačiau teisė kyla tik iš suvereno – iš visuomenės, o ne priešinga kryptimi. Jokie „konstituciniai žyniai“ ar modernybės ekspertai negali pradėti diktuoti, kokia turi būti Lietuva ir jos piliečiai. Lietuva yra tik jos piliečių bendras kūnas. Ir svečiai čia – tik svečių teisėmis. Juo labiau – nekviesti. Dar svarbiau – karo metu!
Tas kūnas gali, turi ir net privalo gintis nuo visų, bandančių mums primesti savo valią. Tą praėjusiais metais ir padarė demokratiškai išrinkta Vyriausybė (kad ir kiek aš jai turėčiau priekaištų kitose valstybės gyvavimo srityse).
Esu nusivylęs, kad kartu su pagrindiniu Konstitucinio teismo nutarimu neatsirado nei vieno (iš 9!) teisėjo, kuris būtų radę savyje drąsos ir paskelbęs Atskirąją nuomonę, jog valstybė gali ir PRIVALO gintis, kad ir kaip negražu tai atrodytų saugiuose teismų, pripratusių dirbti tik nuotoliniu rašytiniu formatu, koridoriuose. Juk būtent mūsų visų valstybė vis dar yra aukščiausia vertybė, kurios nepriklausomybę privalome ginti iki paskutinio kraujo lašo. O, dabartinių teisėjų nuomone, aukščiau nei valstybės saugumas, yra hibridinio karo kulkų teisės. Karo metu!
Kita vertus, dabar daugiau nei aišku, kad su tokiais teisėjais į žvalgybą aš tikrai neičiau.
