Netenkina dėl to, kad didžioji dalis mokytojų kol kas dirba darbus, už kuriuos jiems nėra apmokama, jie dirba neatlygintinai. Dėl to manau, kad etatinis modelis bus teisingesnis mokytojų atžvilgiu. Mokytojai tikisi, laukia, kad, įvedus etatinį darbo apmokėjimą, jiems bus atlyginta už darbus, už kuriuos jiems niekada nebuvo mokama. Net ir už veiklas mokyklos bendruomenei, kuriose mokytojai ne tik dalyvauja, bet ir jas organizuoja. Visos valandos bus apmokamos vienodu tarifu. Ir tai didelis šio etatinio modelio pliusas.
Galvoju, kad reikėtų ne piktintis, ne neigti, o etatinį modelį prisitaikyti savo mokyklai. Paimti iš jo visa, kas geriausiai tinka konkrečiai mokyklai, kad pagerėtų mokytojų darbo sąlygos. Pavyzdžiui, yra dalis mokytojų, kurie iš principo nenori dirbti klasių vadovais. Jie puikūs dalykų specialistai, bet vadovauti klasei nenori, nesugeba, nejaučia didelio malonumo. Nors man ne visai suprantama tokia pozicija, kai mokytojui nepatinka būti su mokiniais, tačiau realybėje tokių mokytojų turi kiekviena mokykla. O yra mokytojų, kurie kaip tik vadovaudami klasei jaučiasi stipriai ir kompetentingai.
Yra mokytojų, kurie metodiškai stiprūs, užsiima ekspertine veikla ir daug prisideda prie ugdymo kokybės gerinimo mokykloje. Įvedus etatinį apmokėjimą, galėtume tenkinti daugumos poreikius. Ir už tai jiems bus atlyginta! O laimingas mokytojas ugdytų laimingesnius mūsų vaikus. Kiekviena mokykla etatinio modelio sistemoje gali surasti tą „grūdą“, kuris padėtų jos mokytojams tapti laimingesniems, saugesniems. Tai duotų daugiau naudos mokyklai ir mokytojui taip pat. O kai mokytojas bus saugus, įvertintas, jam bus atlyginta, jis labiau stengsis ir augs. Kartu su juo augs ir jo mokiniai.
Pavyzdžiui, yra dalis mokytojų, kurie iš principo nenori dirbti klasių vadovais. Jie puikūs dalykų specialistai, bet vadovauti klasei nenori, nesugeba, nejaučia didelio malonumo.
Savo mokykloje dar nesame detaliai susitarę, kaip bus įvedus etatinį. Galima sakyti, šiandien esame pokyčio kelio pradžioje. Apie tai kalbamės, diskutuojame. Norisi pirmiausiai nuraminti žmones, kad jie ne neigtų etatinio įvedimo poreikį ar bijotų jo. Visiems esu pažadėjusi, kad su kiekvienu mokytoju asmeniškai pasikalbėsiu, aptarsiu galimybes. Šiandien svarstome galimybę gimnazijoje įsivesti klasės kuratoriaus pareigybę. Tariamės su tais, kurie tai galėtų ir norėtų atlikti, ir bandome įsivertinti, ką tai duotų mūsų gimnazijos mokiniams.
Kadangi mokykla šiais metais auga, nuo rugsėjo startuosime su kiek daugiau negu 800 mokinių ir daugiau nei 70 mokytojų, mums neišvengiamai reikės kažką keisti. Kalbu ne apie mokytojų skaičių, o apie kokybę ir darbų pasiskirstymą. Mūsų mokytojai jau ir šiandien dirba turėdami pakankamai gerus krūvius, todėl situacija nuo ateinančio rugsėjo, tikėtina, ne tik kad nepablogės, o pagerės. Administracija dės visas pastangas, kad mūsų mokytojai atostogauti išeitų ramūs.
Labai svajoju, kad kiekvienas mokytojas dirbtų tokį darbą, kuris jam „prie dūšios“. Tada darbas atliekamas daug geriau. O mokinys, turėdamas gerą ir savo darbu patenkintą mokytoją, irgi daug greičiau auga, bręsta kaip asmenybė.
Loreta Šernienė yra Alytaus šv. Benedikto gimnazijos direktorė.