Teisingumo ministerijos noras „gelbėti“ sistemą, įsteigiant Lietuvos penitencinę tarnybą vietoj Kalėjimų departamento bent pirmus kelis metus sukels labai rimtas problemas.
Tarnyba apjungtų 11 sistemoje veikiančių įstaigų, mažintų vadovaujančių ir administracinių pareigybių skaičių, kaip teigiama, didintų lygtinio paleidimo atvejus.
Ši valstybei brangiai kainuosianti užgaida be aiškaus veiksmų plano prieš keletą savaičių buvo pristatyta pareigūnų profesinėms sąjungoms. Reformoje, neva turinčioje sutvarkyti bausmių vykdymo sistemą, niekur net neužsimenama, kaip bus gerinamos sistemos pareigūnų ir darbuotojų darbo sąlygos.
Be trumpo komentaro apie kiekvieno pirminės grandies pareigūnų (kodėl nekalbama apie visų grandžių pareigūnus?) darbo užmokesčio didinimą. O kas trukdo jį padidinti jau dabar?
Pati reforma savaime atlyginimų nepadidins.
Ministerijai užkliuvęs sistemos įstaigų skaičius – 11 įstaigų – taip pat nėra nesuvaldomas. Ne ką mažiau įstaigų priklauso Policijos departamentui, kuris tikrai gerai su jomis susitvarko. Jau nekalbant apie tai, kad policijoje dirba kone trigubai daugiau žmonių.
Rūpestį ministerijai sukėlė dar viena problema, tai didelė pareigūnų kaita, 2019 m. siekusi 19 proc.. Procentas nestebina, vertinant įkalinimo įstaigų prižiūrėtojo specialybės prestižą. Atlyginimai neįspūdingi, o darbo sąlygos sudėtingos, prisideda tiek aplinkos šaltumas, tiek psichologinė įtampa dirbant su nuteistaisiais.
Nepamirškime, kiek pareigūnų išėjo iš darbo uždarius Lukiškių kalėjimą.
Nepamirškime, kiek pareigūnų išėjo iš darbo uždarius Lukiškių kalėjimą.
Reforma taip pat norima spręsti korupcijos įkalinimo įstaigose klausimą. Visuomenės požiūriu ši sistema – trečia korumpuočiausių iš visų valstybės įstaigų. Ministerijos tikslas išties pagirtinas. Tačiau neišgirdome nieko konkretaus apie tai, kaip reforma padės mažinti korupciją.
Dėl netinkamų sąlygų nuteistiesiems buvo pristeista apie 1,5 mln. eurų. Kyla klausimas, kur šioje vietoje buvo ir yra pati Teisingumo ministerija. Juk asignavimus skiria būtent ji, todėl nuteistųjų laikymo sąlygos turėtų būti ir jos galvos skausmas. Juolab, kai tai tęsiasi metai iš metų.
Lietuvos įkalinimo įstaigos labai skirtingos, kiekviena turi savo darbo specifiką. Suvienodinti struktūras būtų tikrai sudėtinga.
Štai neseniai nuskambėjęs noras Kybartų pataisos namuose apgyvendinti pabėgėlius šokiravo pareigūnų bendruomenę. Šioje įstaigoje nuteistųjų sąlygos vienos geriausių, o norima juos perkelti į kitas įstaigas. Neaiškus ir čia dirbančių pareigūnų likimas. Iš anksto neįspėti pareigūnai, girdėję tik pažadus iš viceministrų, net šiandien nežino, kas jų laukia po mėnesio.
Dar didesnę personalo kaitą ir prarandamus darbuotojus lemtų nuskambėjęs ministerijos darbo laiko Vilniaus pataisos namuose eksperimentas. Šiuo metu taikomas 24 val. pamainų darbo organizavimas darbuotojams itin patogus, didelė tikimybė, kad pamainas pakeitus į 12 val. dalis dirbančiųjų apsispręs tarnybą palikti.
Pareigūnų tarnyboje trūksta jau dabar. Po reformos, neabejoju, trūktų dar daugiau.
Pareigūnų tarnyboje trūksta jau dabar. Po reformos, neabejoju, trūktų dar daugiau. Ir apie kokį darbo krūvių subalansavimą čia galima kalbėti? Priemonių pritraukti naujus darbuotojus – nenumatyta. Neaišku, ar bausmių vykdymo sistema po reformos taps patrauklesnė ir skatinanti jaunus žmones rinktis tokį darbą.
Mes – ne prieš reformas. Tačiau ne skambus pavadinimas, ne įvaizdis yra svarbiausia. Svarbiausi yra sistemoje dirbantys žmonės, jų darbo sąlygos ir atlyginimai.
Nes jeigu jie nesijaus saugūs, kaip tada atrodys Lietuvos laisvės atėmimo vietos? Ar supranta teisingumo ministrė, kokią pelkę gali sukurti jos jaunatviškas požiūris „iki manęs viskas buvo blogai, dabar bus kitaip!“.
Tą „kitaip“ mes jau jaučiame, deja, jis labai nedžiugina, jeigu kalbėti ministrę delegavusios partijos šūkiais.
