Visgi šiuo atveju tai tampa galvos skausmu ir darbdaviams – bedarbių daugėjant reikiamų darbuotojų rasti nepavyksta. Užimtumo tarnybos duomenimis per spalį užregistruota 37,2 tūkst. laisvų darbo vietų – netgi 900 daugiau nei pernai tokiu pat metu.
Viena vertus, svarbų vaidmenį vaidina kvalifikacija, būtinų kompetencijų trūkumas ar tiesiog laisva pozicija yra ne ten, kur gyvena darbo neturintis asmuo. Jokio profesinio pasirengimo neturi beveik 19 tūkst. ilgalaikių bedarbių, o tokių žmonių įtraukimui į darbo rinką jau reikia kompleksinių priemonių, problemos čia taip lengvai, kaip norėtųsi, neišsisprendžia. Kita vertus, Užimtumo tarnyba perspėja apie augantį ilgalaikį nedarbą, vadinasi, svarbi ir žmonių motyvacija, kuri, padidinus nedarbo išmokas bei įvedus darbo paieškos išmokas, tolygiai mažėja (o dar prisiminkime įvairias kitas išmokas, kurias žmonės gauna nepaisant to, kokios yra jų pajamos). Ilgalaikių bedarbių yra beveik 54 tūkst., o per metus jų padaugėjo beveik dvigubai. Vadinasi, metus ir ilgiau be darbo yra net kas penktas bedarbis. Tai ypač skaudi problema, nes kuo ilgiau žmogus nedirba, tuo į darbo rinką jam yra sunkiau grįžti.
Vyriausybė, kovodama su pandemijos padariniais darbo rinkai, taiko įvairias priemones. Vienos jų yra nutaikytos į darbuotojų darbo vietų išlaikymą per subsidijas, mokamas darbdaviams, kitos – į jau darbą praradusius asmenis. Viena vertus, šios priemonės padeda užtikrinti stabilesnes pajamas darbo netekusiesiems, siekia skatinti vartojimą, kai dalies žmonių pajamos sumažėja, ar, apskritai, padeda išlaikyti darbuotoją darbo vietoje. Kita vertus, šios pastangos iškraipo darbo rinką ir netgi pačią statistiką. Susidaro situacija, kai bedarbiui yra palankiau gauti padidintą nedarbo išmoką bei darbo paieškos išmoką nei, pavyzdžiui, minimalų atlyginimą. Nors LR Užimtumo įstatyme rašoma, kad bedarbis yra darbo ieškantis žmogus, statistika rodo, kad daugybė žmonių nenori grįžti į darbo rinką arba joje net nebuvo ir siekia kuo ilgiau išlaikyti bedarbio statusą, norėdami pasinaudoti galimomis gauti išmokomis.
Susiklosčius dar didesniam ekonomikos ateities neapibrėžtumui, vertėtų paanalizuoti darbo rinkos paramos priemones. Toks nedarbo ir laisvų darbo vietų skaičiaus tuo pat metu augimas signalizuoja, kad dabartinės priemonės pasiekia ne tų tikslų, kurių norima. Yra priemonių, nutaikytų į pameistrystės, profesinio mokymo populiarinimą, galima gauti paramą savo darbo vietos steigimui. Įdarbinant darbuotoją pagal pameistrystės darbo sutartį darbdaviai gali gauti 70 proc. darbo užmokesčio kompensaciją.
Visgi situacija darbo rinkoje rodo, kad dažnu atveju nedarbo paieškos išmoka atrodo patraukliau net nei galimybė pasinaudoti šiomis priemonėmis.
Dosniau finansuojamas ir profesinis mokymas – iki 5,6 tūkst. eurų kvalifikacijai įgyti ir iki 2,8 tūkst. eurų kvalifikacijai tobulinti, jei įgyjamos ar tobulinamos kvalifikacijos bei kompetencijos yra įtrauktos į patvirtintą sąrašą. Visgi situacija darbo rinkoje rodo, kad dažnu atveju nedarbo paieškos išmoka atrodo patraukliau net nei galimybė pasinaudoti šiomis priemonėmis. Juk priešingai nei naudojantis aukščiau išvardintomis priemonėmis, kad gautum 200 eurų, pastangų dėti, galvos sukti nereikia.
Didesnio nedarbo regionuose taikoma paramos darbo vietų steigimui priemonė taip pat nėra iki galo tikslinga. Nedarbas aukštas visose šalies savivaldybėse, netgi Vilniuje, kur paprastai jis būna žemesnis, o šiuo metu siekia 13,1 proc. Vienai darbo vietai įsteigti gali būti skiriama iki 18,8 tūkst. eurų, iš kurių dalis lėšų gali tekti darbo priemonių įsigijimui ar pritaikymui, dalis – patalpų, reikalingų darbo vietai įkurti, remontui ir pritaikymui.
Prioritetas taip pat teikiamas neįgaliųjų, vyresnio amžiaus darbuotojų ar jaunimo – labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių – įdarbinimui. 2019 metais tokiu būdu buvo įsteigta kiek daugiau nei 600 darbo vietų, visgi vien sienų perdažymas ar naujų spausdintuvų įsigijimas nedarbo problemos neišsprendžia, nes reikia surasti ir norinčių dirbti toje darbo vietoje. Taip pat vertėtų pastebėti, kad Lietuvoje įsteigti verslą nėra taip sunku, kaip sunku jį plėtoti dėl aukštos reguliavimų naštos, kuri naujokus bei smulkius verslininkus užgula neproporcingai.
Situacija darbo rinkoje nesikeičia – toliau stabiliai blogėja, o priemonės, taikomos padėti žmonėms būti aktyviais darbo rinkos dalyviais – nėra iki galo tikslingos. Siekis pernelyg gausiai paremti pajamas praradusius asmenis, mokant didesnes nei įprastai pašalpas, juos demotyvuoja grįžti į darbo rinką ir įkalina nedarbo spąstuose. Eurostat duomenimis šie spąstai Lietuvoje palyginti su kitomis šalimis buvo dideli jau ir iki pandemijos, – tai brangiai kainuoja ne tik valstybės biudžetui, bet ir pačiam žmogui, nes prarandami įgūdžiai, kompetencijos. Ilgesnį laiką nedirbant sugrįžti į darbą tampa vis sudėtingiau, auga ilgalaikis nedarbas, iš kurio „išlipti“ žmogui ne taip paprasta.
Lukas Stravinskas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto asocijuotas ekspertas.
