Pareiškėjai yra pateikę peticiją taip pat ir prieš Lenkiją, nes jos pasienyje pateko į panašią padėtį. Sprendimo byloje prieš Lenkiją dar laukiama, tačiau labai tikėtina, kad jis bus panašus kaip ir Lietuvos atveju.
Reikėtų pastebėti, kad Lietuvos prieglobsčio procedūra yra viena veiksmingiausiai veikiančių Europos Sąjungoje pagal tai, kiek trunka išnagrinėti prieglobsčio prašymus Migracijos departamente, yra numatytos įvairios garantijos prieglobsčio prašytojams, tarp jų ir teisė į teisinę pagalbą bei vertėją. Taigi, kaip vertinti šią situaciją – ar tai apmaudi pasienio tarnybų klaida, nesusipratimas, ar sąmoninga praktika, kurią, kaip problemos ledkalnio viršūnę, atskleidžia šis sprendimas. Ar bus daugiau tokių sprendimų? Čia svarbūs keli aspektai.
Šis sprendimas pirmiausia atspindi jau kurį laiką Europoje tvyrančias nuotaikas dėl prieglobsčio prašytojų, pabėgėlių, migrantų didėjimo, kurį labiausiai pajautėme 2015 metais žymiai išaugus į Europos Sąjungos erdvę atvykstančiųjų užsieniečių iš ne ES šalių skaičiui. Šiuo metu vienas svarbiausių klausimų Europoje yra pabėgėlių atvykimas kertant Europos Sąjungos sienas. Laikotarpiu nuo 2015 metų iki dabar politinė retorika Europoje smarkiai keitėsi – kai kurios valstybės ėmėsi statyti fizines tvoras, kitos bando atstumti pabėgėlius prie sienos jūroje ar pasienyje, naudojami ir kiti argumentai, kaip neįsileisti asmenų į savo teritoriją.
Visgi nepaisant šių klausimų politinio jautrumo, teisinis šių situacijų vertinimas nekinta. Strasbūro teismas laikosi labai nuoseklios pozicijos, kad pirmiausia užsieniečiai neturi bendros teisės atvykti į valstybės teritoriją be leidimo. Tačiau, jei kalbama apie užsienietį, kuris ieško apsaugos nuo persekiojimo, kankinimų, karinio konflikto savo šalyje ar panašių aplinkybių, valstybės institucijos turi užtikrinti galimybę šiems asmenims pateikti prieglobsčio prašymus ir privalo juos išnagrinėti. Tuo šių asmenų padėtis skiriasi nuo visų kitų migrantų, kurie savo noru palieka gimtą šalį, ieškodami geresnio gyvenimo perspektyvų.
Dar 2012 metais byloje prieš Italiją Europos žmogaus teisių teismas priėmė sprendimą dėl Viduržemio jūroje išgelbėtų migrantų teisių pažeidimo, kurie buvo grąžinti į Libiją remiantis abiejų šalių dvišaliu susitarimu. Nors Italija teigė, kad asmenys neprašė prieglobsčio, teismo nuomone, jų grąžinimas į Libiją nebuvo saugus, todėl Italija turėjo pareigą sudaryti galimybę pateikti prieglobsčio prašymus.
2017 metų spalį Teismas svarstė Ispanijos praktiką grąžinti užsieniečius į Maroką, kurie, perlipę net kelias tvoras pasienyje Ispanijos autonominiuose miesteliuose Ceuta ir Melilla Šiaurės Afrikoje, siekdavo patekti į Ispanijos teritoriją ir pateikti prieglobsčio prašymus. Byloje N.D. ir N.T. prieš Ispaniją pastaroji buvo pripažinta pažeidusi Europos žmogaus teisių konvenciją, kadangi vykdė kolektyvinius išsiuntimus, neidentifikavo sieną kirtusių asmenų bei nenagrinėjo jų individualių situacijų.
Antra, sprendimas prieš Lietuvą kelia ir kitus aspektus – tai valstybėje veikiančių mechanizmų ir teisės aktuose numatytų garantijų efektyvumas. Galime turėti vieną geriausiai Europoje veikiančių prieglobsčio procedūrų, tačiau jei asmenys negalės ja pasinaudoti, tokia procedūra tampa beverte.
Prieglobsčio prašytojų teisių apsauga nereiškia, kad juos įleidus į valstybės teritoriją jiems būtinai bus leista čia pasilikti. Tačiau, Teismo nuomone, užsieniečio prašymas dėl prieglobsčio turi būti išnagrinėtas, todėl būtina jį laikinai įsileisti ir sudaryti galimybes pasinaudoti tam tikslui skirtomis procedūromis. Šiuo atveju šeima su mažamečiais vaikais buvo išsiųsta į Baltarusiją, kurią Teismas įvertino kaip nesaugią valstybę dėl joje veikiančios prieglobsčio procedūros trūkumų.
Juolab, kad Baltarusija net nėra Europos žmogaus teisių konvencijos valstybe nare. Nors Teismas neakcentavo, reikėtų turėti omenyje ir puikiai veikiantį bendradarbiavimą tarp Baltarusijos ir Rusijos, todėl tikėtis, kad pareiškėjas saugiai lauks Lietuvos teismo sprendimo Baltarusijoje, matyt, būtų tiesiog naivu. Teismas atkreipė dėmesį, kad net Lietuvos teisės aktai nenumato galimybės pasienio tarnyboms atmesti prieglobsčio prašymą ir neįleisti apsaugos ieškančio asmens į valstybės teritoriją. Tokį sprendimą valstybėse gali priimti tik centrinė ir kompetentinga institucija, šiuo atveju – Migracijos departamentas, nes prieglobsčio prašymų nagrinėjimui būtinos specifinės kompetencijos ir padėties kilmės valstybėse išmanymas.
Pasisakyta ir dėl garantijų, kurias numato Lietuvos įstatymai. Pavyzdžiui, nors Lietuvoje teisė į vertėją užsieniečiams prieglobsčio procedūroje yra numatyta, Teismo nuomone, ši teisė nebuvo realiai įgyvendinta. Vyriausybės atstovo argumentai, kad iš pasieniečių nereikalaujama mokėti rusų kalbos ar suprasti, kad asmenys prašo prieglobsčio iš jų parašymo kirilica, Teismo neįtikino, o tik patvirtino, kad vertėjas tokiais atvejais būtinas.
Taip pat ir su teise apskųsti priimtą sprendimą – Teismo nuomone, nesant priimto sprendimo vertimo (sprendimas buvo lietuvių ir anglų kalbomis), pareiškėjai neturėjo veiksmingos galimybės tokį sprendimą apskųsti, juolab, kad jiems vis tiek nebūtų leista pasilikti teritorijoje, kol bus išnagrinėtas jų skundas. Teismas ne vienoje iš ankstesnių bylų yra pabrėžęs, kad svarstant užsieniečio išsiuntimo klausimą, tik tuomet, kai skundo pateikimo faktas laikinai sustabdo išsiuntimą, tokia apskundimo galimybė yra veiksminga. 2011 metais byloje M.S.S prieš Graikiją ir Belgiją Belgija buvo pripažinta pažeidusi Europos žmogaus teisių konvenciją, kai išsiuntė prieglobsčio prašytoją į Graikiją, kur tuomet jis praktiškai negalėjo pasinaudoti prieglobsčio procedūra. Pareiškėjas galėjo apskųsti išsiuntimą, tačiau Belgija nelaukė, kol toks skundas bus išnagrinėtas, ir išsiuntė pareiškėją į Graikiją.
Vienas naujausių Teismo sprendimų šiuo klausimu – Kebe prieš Ukrainą, priimtas 2017 m. pradžioje. Juo Ukraina buvo pripažinta pažeidusi Konvenciją, nes nesuteikė galimybės užsieniečiams, atvykusiems jūra, pateikti prieglobsčio prašymą Ukrainoje.
Svarbu ir tai, kad sprendime prieš Lietuvą Teismas pasisakė ir dėl Lietuvos įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę (Šengeno kodekso) taikymo bei pareigos užtikrinti žmogaus teises, santykio. Argumentas, kad Lietuva taikė Šengeno kodeksą, kuris nenumato galimybės sustabdyti išsiuntimą, nėra tinkamas, kai kalbame apie žmogaus teises.
Visų pirma, pats Šengeno kodeksas numato, kad jis turi būti taikomas nepažeidžiant prieglobsčio teisės ir tarptautinės apsaugos reikalavimų. Antra, akivaizdu, kad žmogaus teisių imperatyvas šiuo atveju turi prioritetą prieš migracijos klausimus reguliuojančius dokumentus, nes pagrindinės teisės ir laisvės yra visos Europos Sąjungos teisės pamatas.
Nespėliosime, ar tokia praktika Lietuvos pasienyje, kurią konstatavo Teismas, yra apmaudi klaida, kompetencijos trūkumas ar sąmoningi ir nuolat pasikartojantys veiksmai. Daug svarbiau – kad tokiu būdu migracijos klausimų neišspręsime ir juolab nesuvaldysime, ypač prieglobsčio ieškančių asmenų atžvilgiu.
Nesame nei Australija, kuri apmoka tokių asmenų priėmimą kaimyninėse neturtingose valstybėse, nei Vengrija ar Ispanija, kuri leidžia mokesčių mokėtojų pinigus brangių tvorų statybai, nei pagaliau Lenkija, kurios deklaruojama krikščioniška pagalba žmogui, panašu, kad neapima pagalbos pabėgėliams. Lietuvoje prieglobsčio prašytojų skaičius yra vienas mažiausių Europoje (2018 m. gruodžio mėn. „Eurostat“ duomenimis mažiau prašymų pateikiama tik Estijoje, Latvijoje, Lichtenšteine bei Slovakijoje), o ir gavę tarptautinę apsaugą Lietuvoje jie ilgam neužsibūna dėl menkų integracijos galimybių bei tvirtesnių ryšių (šeimos, bendruomenės ir kt.) kitose šalyse.
Daug rimtesni klausimai kyla dėl migracijos srautų valdymo ir asmenų, kurie neteisėtai kerta Lietuvos sieną. Šioje srityje veiksminga grąžinimo praktika, darbas su kilmės šalimis, keitimasis informacija su kitomis ES šalimis dėl neteisėto asmenų gabenimo ir prekybos žmonėmis prevencijos ir išaiškinimo yra daug sudėtingesni tikslai.
Visgi nesame vieni ir vargu, ar išspręstume šiuos iššūkius vieni. Net ir šioje srityje gaires jau turime – dar gruodžio pradžioje 164 valstybių patvirtintas Pasaulinis migracijos paktas (angl. Global Compact for Safe, Orderly and Regular Migration), kuriame įtvirtinti esminiai veiksmingesnio migracijos valdymo būdai. Ir apie migracijos stabdymą statant fizines tvoras ten nekalbama, nes visi supranta, kad tai nei veiksminga, nei perspektyvu.
Gruodžio 17 dieną daugiau kaip 180 valstybių (prieš balsavo tik JAV ir Vengrija) patvirtino ir Pasaulinį pabėgėlių paktą (angl. Global Compact on Refugees), kuriame numatomi kiek kitokie veiksmai, nei apskritai skirti migrantams, tuo patvirtinant, kad, norime mes to ar ne, prieglobsčio prašantys asmenys turi specifinį statusą, dėl kurio susitarta prieš daugiau nei 70 metų. Vargu, ar artimiausiu metu tai pasikeis.
Lyra Jakulevičienė yra Mykolo Romerio universiteto profesorė.
