Prieš kiek daugiau nei metus išleista australų stratego Davido Kilculleno knyga „Drakonai ir gyvatės“ ne vieną privertė rimtai apsvarstyti, ar pastarųjų kelių dešimtmečių JAV užsienio politika ėjo tinkamiausiu keliu Vakarų saugumui.
Skirdamos didelę dalį resursų nevalstybinėms grėsmėms (t. y. ne valstybėms, o nusikalstamoms organizacijoms ir teroristinėms grupėms), arba „gyvatėms“, kaip jas praminė D. Kilcullen, JAV mažiau dėmesio teikdavo potencialiai rimtesniems ilgalaikiams pavojams NATO saugumui – augantiems ir stiprėjantiems „drakonams“, tokioms valstybėms kaip Kinija ir Rusija. Kylanti įtampa tarp Vakarų ir Maskvos bei žinios apie J. Bideno sprendimą išvesti karius iš Afganistano šią temą daro dar aktualesne.
Kyla svarbūs klausimai: kur šie resursai bus perdislokuoti? Ar tai reiškia, jog terorizmo grėsmė nebėra tokia svarbi kaip anksčiau? Ką tai reiškia Lietuvos interesams?
Nuo pat karo Ukrainoje pradžios 2014 metais, Lietuva rimtai susirūpino savo saugumu, o buvusiojo JAV prezidento Donaldo Trumpo „draugiška“ retorika Rusijos atžvilgiu dažniau mus stebino negu ramino. Nors Trumpo administracija ėmėsi agresyvių veiksmų Kinijos atžvilgiu (pavyzdžiui, prekybos karas tarp JAV ir Kinijos), pastarieji buvo motyvuojami daugiau ekonominiais nei saugumo interesais, o Rusijos klausimo prezidentas dažnai vengdavo.
Atvirai įvardindami ne tik Kiniją, Iraną ir Šiaurės Korėją, tačiau ir Rusiją, pagrindinėms grėsmėmis Vakarų saugumui, Baltieji rūmai pagaliau gali sulyginti ilgai trukusį atotrūkį tarp Kongreso, kuris dažniausiai pasižymėjo agresyvesniu požiūriu į Rusiją, ir prezidento užsienio politikos.
Šio sugrįžimo prie valstybinių grėsmių signalai buvo matomi jau anksčiau, kuomet J. Bidenas dar rinkimų kampanijos metu įsipareigojo tvirtai remti Baltijos šalis, vėliau Rusijos prezidentą viešai pavadino „žudiku“. Tačiau dabar, priešingai negu buvo įprasta prezidento Trumpo valdymo laikotarpiu, žodžius seka veiksmai.
J. Bideno administracija ruošia papildomas sankcijas, kad sustabdytų „Nord Stream 2“ projektą, „nubaudė“ Rusiją dėl kibernetinių išpuolių ir kišimosi į JAV rinkimus (apribojo galimybę skolintis iš JAV tarptautinėse rinkose), išreiškė tvirtą paramą Ukrainai, Rusijos pajėgoms telkiantis prie jos sienų. Visa tai rodo, jog Baltieji rūmai, švelniai tariant, nebemato Rusijos kaip „galimos partnerės“ – žodžiai, dar vos prieš dešimtmetį dažnai nuskambėdavę Baltuosiuose rūmuose.
Dabar prezidentas greičiau regi Rusiją kaip vieną pagrindinių grėsmių Vakarų saugumui. Naujoji J. Bideno prezidentinė retorika ir grįžimas prie idealistinės (demokratijos ir žmogaus teisių principais paremtos) užsienio politikos pagaliau gali užbaigti šį sugrįžimą „nuo gyvačių prie drakonų“, o inicijuotas atsitraukimas iš Afganistano gali tapti lūžio tašku, žyminčiu platesnį atsitraukimą nuo ne-valstybinių grėsmių (kartais įvardijamą kaip „kontrterorizmo nuovargį“) ir susitelkimą į Rusiją.
Visgi, svarbu paminėti, jog Lietuva akivaizdžiai nesitiki, kad Bideno administracija koncentruosis tik į Rusiją, taip pat nesitiki sulaukti paramos neprisidėdama prie globalių JAV interesų. Lietuvos sprendimas pasitraukti iš Pekino organizuojamo „17+1“ formato viršūnių susitikimo ir pareikšti interesai prekiauti su Taivanu, nepaisant Kinijos įspėjimų, ne be reikalo yra įvardijami kaip „žinutė Bidenui“.
Šie sprendimai, kartu su aktyviu dalyvavimu NATO ir JAV vykdomose misijose, parodo, jog Lietuva remia Baltųjų rūmų sugrįžimą prie idealistinės užsienio politikos, nes suvokia jos svarbą savo nacionaliniam saugumui ir interesams. Tai rodo ir platus mūsų pasitikėjimas JAV bei jos vykdoma politika – 7 iš 10-ties lietuvių teigiamai vertina JAV, o tai yra vienas aukščiausių rodiklių tarp Europos šalių. Šį pasitikėjimą lemia ir mūsų geopolitinė lokacija Rusijos kaimynystėje.
Žinoma, daugelis šiuo metu J. Bideno administracijos vykdomų projektų jau seniai buvo JAV užsienio politikos planuose. Stipri Amerikos parama Lietuvai ir jos požiūris į Rusiją dažnai yra nuoseklaus ir tęstinio Kongreso bei kitų institucijų darbo vaisiai. Kita vertus, JAV prezidento rankose sutelkta plati formali ir neformali diskrecija formuojant užsienio politiką, būtent todėl galutinis sugrįžimas prie „drakonų” galiausiai priklauso nuo Baltųjų rūmų – prezidento veiksmų ir retorikos.
Galiausiai, svarbu paminėti skeptiškesnį šio „sugrįžimo“ argumentą – šis pokytis užsienio politikoje gali kainuoti įrančius santykius ar eskalavimą, kurio užuomazgas tarp Vakarų ir Maskvos vis ryškiau matome pastaruoju metu. JAV gali patirti ekonominius nuostolius, prarasti diplomatinę komunikaciją (kuri tarp Amerikos ir Rusijos jau dabar tėra labiau imitacinė).
Šiuo atveju svarbu prisiminti, kad užsienio politika nėra tik „juoda ir balta“, o tarptautiniai santykiai ne visada yra „nulinės sumos žaidimas“. Didesnis budrumas ir pasirengimas gali sumažinti konflikto tikimybę – tai matėme Šaltojo karo metu, o ekonominiai ryšiai visada gali būti perorientuojami į kitas šalis (ką padarė Lietuvos verslai po Rusijos sankcijų 2015 metais). Visgi, jeigu J. Bidenas pakeistų numatytą kursą, o JAV lyderiai ir toliau atvirai nevertintų Rusijos ir kitų „drakonų“ kaip rimčiausių grėsmių Vakarų saugumui, potencialūs praradimai gali būti daug labiau pražūtingi.
Marijonas Mikaitis, antrojo kurso VU TSPMI studentas, Krašto apsaugos savanorių pajėgų karys
