Pradžioje chronologiškai pažvelkime į septynis 2015-ųjų metų aukštojo mokslo bendruomenei reikšmingiausius įvykius:
1. Nuo kovo iki rugsėjo mėn. beveik trečdalyje universitetų, tiksliau tariant – Vilniaus, Mykolo Romerio, Europos humanitariniame, Vytauto Didžiojo, Lietuvos sveikatos mokslų universitetuose bei Lietuvos karo akademijoje įvyko rektorių rinkimai.
2. Kovo pabaigoje buvo paskelbti atnaujinti didžiausio ir išsamiausio pasaulyje daugiafunkcinio aukštųjų mokyklų reitingo U-Multirank rezultatai. Šių metu tyrime tarp 1300 aukštųjų mokyklų iš viso pasaulio buvo ir 13 Lietuvos aukštųjų mokyklų.
3. Po ministro Dainiaus Pavalkio atsistatydinimo dramos visą gegužę Lietuva neturėjo švietimo ir mokslo ministro.
4. Gegužės vidury Armėnijos sostinėje susirinko svarbiausias politinis susitikimas aukštojo mokslo tema – Europos aukštojo mokslo erdvės Ministrų konferencija. Ne pirmą kartą Lietuvos delegacijos sudėtyje nebuvo švietimo ir mokslo ministro (arba bent viceministro).
5. Vasarą baigėsi centralizuotas išorinis aukštųjų mokyklų institucinis vertinimas – vienas didžiausių ir svarbiausių, nuveiktų darbų apimties požiūriu, projektas nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo sistemos istorijoje.
6. Vasarą-rudenį Kaunas užsitikrino Lietuvos aukštojo mokslo sostinės statusą. Tiek Kauno technologijos ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetų susijungimo paskelbimas, tiek neturintis precedento Kauno technologijos universiteto sprendimas įsigyti ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą bei, galop, Vytauto Didžiojo universiteto inicijuotas klasteris su Lietuvos edukologijos, Klaipėdos ir Šiaulių universitetais ryškiai kontrastuoja su Vilniuje esančių aukštųjų mokyklų energijos stoka.
7. Gruodžio pabaigoje, vainikuojant trejus metus trukusius valdančiųjų bandymus reformuoti aukštojo mokslo reformą, Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė Mokslo ir studijų įstatymo pataisas. Galima konstatuoti, kad nei vienas iš Vyriausybės programos 193-213 punktuose paminėtų „Aukštojo mokslo politikos pertvarkos“ tikslų nebuvo įgyvendintas.
Besibaigiantys metai įrodė, kad net ir visiškos Švietimo ir mokslo ministerijos lyderystės ir iniciatyvos stokos sąlygomis Lietuvos aukštasis mokslas sugeba savarankiškai judėti į priekį – šiuo atžvilgiu didžiausią potencialą demonstruoja toli gražu ne sostinės universitetai ir kolegijos, tačiau Kauno technologijos ir Vytauto Didžiojo universitetų tarpusavio konkurencija pagrįstas tandemas.
Be jokios abejonės, ta diena, kai dabartinis Lietuvos aukštojo mokslo pasididžiavimas – Kauno technologijos, Lietuvos sveikatos mokslų ir ISM Vadybos ir ekonomikos universitetai – susijungs po vienu stogu, bus nemažiau svarbi Lietuvos aukštojo mokslo istorijai, negu 1579 m. balandžio 1 d. (Vilniaus universiteto įkūrimas). Būtent 2015-ieji atvedė Lietuvą dar arčiau šio struktūrinio proveržio.
Kaip žinia, dar 2001-siais metais kaimynėje Estijoje buvo įgyvendintas svarbus simbolinis bei kokybinis valstybės valdymo sprendimas, perkeliant Švietimo ir mokslo ministeriją iš politinės sostinės Talino į šalies akademinę sostinę Tartu miestą.
Anot vietinių ekspertų, šitas žingsnis nepaprastai teigiamai atsiliepė valstybės švietimo ir aukštojo mokslo politikos formavimui bei valstybinio valdymo decentralizacijai.
Linkiu, kad 2016-aisias mūsų šalies aukštojo mokslo bendruomenė taip pat ryžtingai žengtų iniciatyvos ir lyderystės link, skatinant Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos perkėlimą į šiais metais įsitvirtinusią Lietuvos aukštojo mokslo sostinę – Kauną.
Maksimas Milta yra politikos mokslų magistras, buvęs Europos studentų sąjungos Vykdomojo komiteto narys
