Nedėkingumo požiūriu su aukštuoju mokslu gali konkuruoti tik jam gimininga švietimo politika. Pradedant tuo, kad bet kokios studijų reformos ciklo įgyvendinimas gerokai viršija 4 metus, o pačios aukštųjų mokyklų bendruomenės yra pernelyg didelės ir jautrios, nors ir geba mobilizuotis prieš bet kokius pokyčius.
Šių aplinkybių užtenka su kaupu bet kurio potencialiam entuziazmui susitraukti, o tuo tarpu prestižo (priešingai nuo užsienio politikos ar krašto apsaugos) ir neribotų finansinių išteklių (kaip žemės ūkio ar sveikatos apsaugos srityse) tikėtis aukštojo mokslo politikoje neverta.
Žvelgiant į išvardintas aukštojo mokslo politikos savybes, nenuostabu, kad pats politikos formuotojų korpusas savo veikloje užtikrintai ir ydingai juda administravimo link, kuris, nors ir nesukuria didžiulės pažangos valstybei, bet vienareikšmiškai sukelia mažesnį stresą nei politikos formavimas (angl. policy-making).
Kokiais būdais šalys gali daryti įtaką kitiems bei poveikį tarptautinei darbotvarkei? Anot Harvardo universiteto profesoriaus Josepho S.Nye, valstybių galia reiškiasi trejopai: „griežtosios“, „švelniosios“ ir „sumaniosios“ galios pavidalais.
Būtent remiantis „švelniąja galia“ šalys plečia kultūrinę įtaką, viešąją diplomatiją bei savo vertybių sklaidą, tam kad suburtų būsimų draugų arba rėmėjų ratus kitose valstybėse – šiuo požiūriu aukštasis mokslas tampa organiška jungiamąja grandimi.
Akivaizdu, kad aukštojo mokslo politika privalo tapti Lietuvos „švelniosios galios“ šaltiniu par excellence.
Verta paminėti sėkmingus tokio aukštojo mokslo politikos poveikio pavyzdžius kituose Europos Sąjungos (ES) šalyse, kaip DAAD, Svenska Institutet arba Campus France, jau nekalbant apie plačią kultūrinę veiklą vykdančius British Council, Instytut Polski, Goethe-Institut arba Instituto Cervantes.
Aktualizuojant profesoriaus Nye kategorijas dabartinės Vidurio ir Rytų Europos regioninės darbotvarkės atžvilgiu, akivaizdu, kad aukštojo mokslo politika privalo tapti Lietuvos „švelniosios galios“ šaltiniu par excellence.
Tokiu atveju aukštojo mokslo politikos formavimas turi remtis dviem imperatyvais.
Pirmiausia, Lietuvos patrauklumo išplėtimui, įtraukiant į būsimų Lietuvos rėmėjų ratą užsienio jaunąjį akademinį, verslo ir politinį elitą yra būtina pertvarkyti dabartinę užsienio studentų rėmimo programą.
Šiemet 67 (2014 m. ir anksčiau – tik apie 20) užsieniečiai iš Rytų partnerystės ir Vidurinės Azijos šalių buvo paremti antros pakopos studijoms Lietuvoje.
Ar po studijų baigimo jiems bus suteiktas 2-4 mėn. laikotarpis profesiniam įsikūrimui Lietuvoje? Ar studijų metu yra užtikrinamas jų įsitraukimas į kontaktų tinklą (angl. networking) su potencialiais partneriais Lietuvoje?
Abu atsakymai yra neigiami, kaip ir bet kokio Švietimo ir mokslo ministerijos grįžtamojo ryšio atsiradimas su ankstesnių metu stipendijų gavėjais. Aukštojo mokslo politikos formuotojai ir visas politikos elitas turi iškelti tikslą, kad Lietuvoje būtų įkurta Chevening arba Fulbright pobūdžio nacionalinė stipendijų programa, kuri taptų akademinės kokybės kilimo simboliu bei šalies tarptautinio įvaizdžio pasididžiavimu.
Antra vertus, suvokiant poveikio ES spendimų priėmimo procesui poreikį, valstybiniu interesu tampa būsimo akademinio, verslo bei politinio elito parengimas labiausiai tam skirtuose ES universitetuose, įskaitant ir su tuo susijusį kontaktų tinklo formavimą.
Po 11 ES narystės metų Lietuva tebėra viena iš nepasirašusių Europos universiteto instituto konvencijos, kas elementariai neleidžia mūsų šalies gabiausiems socialinių ir humanitarinių mokslų magistrams įstojant į minėtos prestižinės institucijos doktorantūras būti finansuojamiems nacionalinių grantų lėšomis – priešingai negu būsimam Latvijos, Estijos, Lenkijos arba Švedijos akademiniam elitui.
Kitas Lietuvos aukštojo mokslo politikos aklumo pavyzdys yra susijęs su 1949 metais įkurta Europos kolegija Briugėje – šitos aukščiausios prabos Europos studijų institucijos absolventais tapo gausybė garsių ES šalių ministrų pirmininkų, diplomatų, parlamentarų ir akademikų.
Priešingai nuo Švedijos, Airijos, Maltos ir kitų, Lietuva lygiuojasi į ES naujokus iš Vidurio ir Rytų Europos, todėl ir nenumato jokios valstybinės finansavimo programos būsimiems Europos kolegijos magistrantams iš Lietuvos.
Atsižvelgiant į vis gilėjančia demografinę duobę, neproporcingai išpūstą aukštųjų mokyklų tinklą, aukščiausių kvalifikacijų specialistų trūkumą ir visos regioninės darbotvarkės chaosą kyla klausimas, kam apskritai yra vietos Lietuvos aukštojo mokslo politikoje išskyrus ES lėšų administravimą ir 41-ąjį Konstitucijos straipsnį?
Maksimas Milta yra politikos mokslų magistras, buvęs Europos studentų sąjungos Vykdomojo komiteto narys
