Kelių savaičių skirtumu dviem ryškiausiems Europos privatiems universitetams – Vidurio Europos universitetui Budapešte ir Europos universitetui Sankt Peterburge – iškilo reali priverstinio užsidarymo grėsmė.
Įdomus sutapimas – abu minimus universitetus jungia ne tik privatus statusas, bet ir išimtinis dėmesys magistro ir doktorantūros pakopos studijoms bei ypatingas svoris socialinių ir humanitarinių mokslų bei menų tyrimų srityse. Kita vertus, abi aukštosios mokyklos buvo įkurtos po geležinės uždangos griuvimo ir siekiant suburti Vidurio ir Rytų Europos intelektinę kritinę masę posttotalitarinės transformacijos akivaizdoje. George'o Soroso iniciatyvos dėka, 1991 metais Vidurio Europos universitetas pradėjo savo veiklą Prahoje ir 1993 metais persikraustė į Budapeštą, savo ruožtu, Europos universitetas Sankt Peterburge buvo įkurtas 1994 metais, tuometinio miesto mero Anatolijaus Sobčako pastangomis.
Paskutinio XX-ojo amžiaus dešimtmečio politiniame kontekste vienintelis įmanomas vizionieriškas ir drauge atsakingas sprendimas, siekiant išvengti destruktyvios komunistinės ideologijos paveiktos nomenklatūrinės „valstybinių“ universitetų terpės, buvo naujų aukštojo mokslo traukos ir gyvavimo topų (graik. Τόπος – vieta) steigimas. Privataus universiteto statusas leido abiem aukštosioms mokykloms sparčiai adaptuotis prie greitai besikeičiančios ir chaotiškos Vidurio ir Rytų Europos įstatyminės bazės, kai tarptautinimo iškelta akademinė kartelė reikalavo subtilių ir specifinių studijų ir organizacinio darbo reglamentavimo.
Antai „nacionalinės grėsmės“ priežastys slepiasi universitetų pasirinktose studijų bei mokslo srityse. Dešimtmečiais dominuojančio leninizmo-komunizmo istorijos, istorinio materializmo bei mokslinio komunizmo diskurso sąlygomis Rytų ir Vidurio Europos regione pradėjo reikštis humanitaristika, skatinusi kritinį mąstymą bei laisvus debatus.
Šios idėjos pirmiausia sklido tuose akademiniuose sluoksniuose, kurie buvo nusiteikę visavertiškai integruotis į Vakarų akademinį pasaulį bei intelektualinę tradiciją. Ne tik mąstymas ir veikimas ne pagal valdžios nustatytus standartus bei imperatyvus, bet ir ryžtas bei gebėjimas reikštis drąsiai, dorai ir kritiškai tapo neatsiejama Vidurio Europos universiteto ir Europos universiteto Sankt Peterburge akademinės tradicijos išraiška.
Anot Vengrijos premjero Viktoro Orbano, Vidurio Europos universitetas yra nepakankamai vengriškas ir elgėsi „nesąžiningai“ kitų Vengrijos universitetų atžvilgiu. Orbano Vyriausybės pasiūlytos įstatyminės pataisos, nepaisant iškeltos nešališkumo vėliavos, yra nukreiptos į oficialų universitetų akreditacijos tvarkos sunorminimą ir drastiškai paveiks tik vieną iš 28-ių Vengrijos tarptautinių universitetų – būtent Vidurio Europos universitetą.
Kaip žinia, dar 2004 metais Vengrijos Vyriausybė ir Niujorko valstija, kur ir yra akredituotas Vidurio Europos universitetas, specialiu susitarimu prisiėmė abipusį įsipareigojimą dėl universiteto dvigubos – Niujorko valstijos ir Vengrijos – institucinės akreditacijos užtikrinimo, tai ir buvo pasiekta nedelsiant, tais pačiais 2004-aisiais.
Atsižvelgiant į Vengrijos premjero neapykantą Vidurio Europos universiteto įkūrėjui George'ui Sorosui, nesunku atspėti, koks likimas laukia universiteto po įstatyminių pataisų nagrinėjimo Orbano kontroliuojamame parlamente. Ironiškai atrodo tai, kad savo studijas Oksfordo universitete būsimasis Vengrijos premjeras finansavo būtent iš Soroso skirtos stipendijos. Po ketvirčio amžiaus būtent Orbanas sieks visų Soroso finansuojamų organizacijų Vengrijoje veiklos nutraukimo. Būtent tai leidžia daryti paraleles su identiškais sprendimais Rusijoje, įgyvendinant taip vadinamąjį „užsienio agentų“ įstatymą.
„Nesąžiningumas“ taip pat figūruoja ir Rusijos aukštojo mokslo priežiūros agentūros „Rosobrnadzor“ išvadose dėl Europos universiteto Sankt Peterburge licencijos anuliavimo, kai nuo pirminių iškeltų 120 formalistinių įspėjimų (pavyzdžiui, dėl nuosavos sporto salės stokos arba antialkoholinės propagandos stendo nebuvimo) ir daugybės teismo posėdžių (nuo 2016 metų vasaros teismai universiteto atžvilgiu vyksta kone kiekvieną mėnesį) liko vienintelis „pažeidimas“ dėl nepakankamos praktikuojančiųjų politologijos dėstytojų proporcijos politikos mokslų programoje. Pastarasis priekaištas atrodo išvis siurrealistiškai, atsižvelgiant į tai, kad Europos universitetas Sankt Peterburge yra įtrauktas į Londono politikos mokslų ir ekonomikos mokyklos sudarytą „Europos geriausių politikos mokslų centrų“ šimtuką. Be jokios abejonės, tikrosios persekiojimo priežastys slepiasi Europos universiteto Sankt Peterburge dėstytojų ir mokslininkų aktyviame darbe viešai analizuojant Rusijos viešosios, istorijos ir užsienio politikos rinkimų sistemą bei ekonominę būklę ir skleidžiant alternatyvias šalies vystymosi vizijas. Nemažiau aktualus yra valdžios noras atimti dabartines universiteto patalpas: miesto centre esančius 6 tūkst. kvadratinių metrų ploto, 19-o amžiaus pradžios grafo A.Bezborodkos rūmus.
Abu universitetus jungia despotiškas valdžios ketinimas apriboti akademines laisves bei studentų, dėstytojų ir mokslininkų galimybes mąstyti ir veikti ne vien pagal oficialios ideologijos ir režimo propagandos nustatytus šablonus.
Ko Vengrijos ir Rusijos valdžia gali pasimokyti iš Turkijos ir Baltarusijos vadovų?
Pernai liepos mėnesį Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano vienašališku sprendimu buvo priverstinai uždaryta penkiolika privačių universitetų, įskaitant ir 15 tūkst. studentų turintį Fatiho universitetą Stambule.
Panašiai prieš trylika metų pasielgė ir Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Savavališkai uždaręs vienintelį šalies privatų – Europos humanitarinį – universitetą, A.Lukašenka po poros mėnesių prisipažino, kad tai buvo jo asmeninis sprendimas, kadangi: „...šitas universitetas ruošė Europos ateities siekiantį, būsimą Baltarusijos elitą. Tokio elito mums nereikia.“
Nepaisant šio smūgio ir talkinant tarptautinei donorų bendruomenei, įskaitant ir Lietuvą, Europos humanitarinis universitetas (EHU) sugebėjo atkurti ir sėkmingai tęsti savo veiklą Vilniuje. Nuo oficialaus veiklos atsinaujinimo 2006-aisiais per 1900 studentų, dauguma jų baltarusiai, baigė šį laisvųjų menų universitetą.
Vidurio Europos universiteto arba Europos universiteto Sankt Peterburge realaus uždarymo atveju, Lietuvos diplomatų, politikų bei akademikų patirtis, užtikrinant EHU veiklos atkūrimą Vilniuje, yra neįkainojamas ekspertizės ir politinės valios tęstinumo šaltinis, kuris bus ypač vertingas, užtikrinant tolesnę minėtų universitetų veiklą.
Rusijos valdžios veiksmai, suvaržantys pilietinę visuomenę bei kritinį mąstymą, jau seniai nieko nebestebina. Ar Vengrijos premjeras siekia tokios pat „šlovės“ kaip ir nepakeičiamasis Baltarusijos prezidentas – matysime artimiausiu metu. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar liksime pasyviais šio proceso stebėtojais, ar, kaip minėtais 2004–2005 metais, atrasime vidinę lyderystę ir įsitrauksime į būsimą Vidurio Europos universiteto bei Europos universiteto Sankt Peterburge atkūrimo sėkmės istoriją.
Maksimas Milta yra Europos humanitarinio universiteto atstovas
