Pastarasis yra neįmanomas be didžiųjų medijų dėmesio centru tapusio valstybinių ir mokyklinių brandos egzaminų maratono nušvietimo plačiajai visuomenei, tačiau dabartinės aukštojo mokslo politikos problemų diskurse egzaminai lieka nepelnytame aukštųjų mokyklų tinklo optimizacijos, studijų krepšelio pertvarkos ir gerai besimokančio studento sąvokos apibrėžimo šešėlyje.
Dešimtims tūkstančių dvyliktokų laikant valstybinius ir mokyklinius egzaminus, pažvelkime atidžiau, kokia egzamino apibrėžtis ir turinys taptų Lietuvos švietimo sistemos pasididžiavimu?
Nors ir neatsiejamas nuo vos ne kiekvieno abituriento šeimos buities, bendrasis priėmimas į Lietuvos aukštąsias mokyklas tik šiemet sulaukė pilnametystės – būtent dabartinių dvyliktokų gimimo metais (t.y. 1998-aisias) Vilniaus ir Kauno technologijos universitetai pradėjo bendro priėmimo eksperimentą, kuris savo eigoje daugeliui abiturientų ir jų tėvų tapo LAMA BPO sinonimu.
Egzamino sampratos lūžis yra neatidėliotinas Lietuvos vidurinio švietimo ir aukštojo mokslo politikos formuotojų žingsnis, kurio įgyvendinimui yra būtina atitinkamos prabos politikų strateginio mąstymo ir toliaregiškumo branda.
Esamas bendrojo stojimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas modelis, kuomet centralizuotai teikiamos paraiškos į eilę studijų programų, leidžiantis abiturientui turėti tolimesnio akademinio kelio pasirinkimo laisvę, sudarė sąlygas sukurti nacionalinio masto vidurinio švietimo ir aukštojo mokslo pasaulius sujungiančią grandį. Nors neišvengiamai kyla klausimas, ar egzistuojantis modelis, labiausiai būdingas daugumai mūsų Rytų, bet ne Vakarų kaimynams, turi ką nors bendro su dabartiniais šalies poreikiais ir ateities vystymosi vizija?
Šiuo metu abituriento stojimas į aukštąją mokyklą yra neįmanomas be valstybinių ir mokyklinių egzaminų išlaikymo, nors, žvelgiant holistiškai, akivaizdu, kad atskiro testo pagrindu sukurto egzamino ambicija, įvertinti visas per 12-ą metų moksleivio įgautas žinias ir kompetencijas, yra kvestionuotina.
Šiuo atveju abejones kelia tai ir faktas, kad Švietimo ir mokslo ministerijai prireikė 20-ies metų po Nacionalinio egzaminų centro įkūrimo tik tam, kad pradėtų baigiamojo mokyklinio darbo eksperimentą, savo logika artimą baigiamojo bakalauro darbo idėjai.
Toks baigiamasis darbas leistų dvyliktokams turėti pusmečio trukmės alternatyvą vienkartiniams (išskyrus lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą) valstybiniams egzaminams. Baigiamojo mokyklinio darbo populiarizavimas bei perėjimas prie brandos atestato modelio, kuriame abituriento pažymiai, gauti vadovaujantis kaupiamojo balo principu, rodytų visų 12-os metų rezultatus, o ne baigiamosios klasės pasiekimus ir leistų iš pagrindų transformuoti savo vertę praradusią abituriento brandos reikšmę.
Pasiekęs korupcijos eliminavimą iš stojimo proceso, dabartinis bendrojo priėmimo į aukštąsias mokyklas modelis remiasi konkursinio balo skaičiuokle ir apgalvotai sudėliotais abituriento paraiškos formos prioritetais. Vis dėlto reikia pripažinti, kad nei viena skaičiuoklė neatsako į klausimą – ar abituriento kritinis mąstymas ir kūrybiškumas sąveikauja su pasirinkta aukštojo mokslo trajektorija.
Aukštoji mokykla paprasčiausiai negauna šio atsakymo, kadangi esama bendrojo priėmimo ideologija remiasi, savaime prieštaringu – „gabus mokyklos abiturientas = tinkamas studentas“ – imperatyvu.
5 skirtingomis kalbomis, 5 kartus per metus organizuojamas ir 7 metus galiojantis Izraelio Psichometrijos stojimo egzaminas yra modelis, su kuriuo mūsų šalies aukštojo mokslo politikos kūrėjams, būtų prasmingiausia susipažinti.
Toks Lietuvos aukštųjų mokyklų stojimo logiką galintis praturtinanti, moksliškai pagrįstas svertas atsako į klausimą – ar po sėkmingo mokyklos baigimo abiturientas yra pasiruošęs 3-4 studijų metams? Prieš metus medijų dėmesio sulaukęs dalykiškas dr. Nerijaus Mačiulio komentaras, dėl valstybinio istorijos egzamino faktologinės logikos naivumo, atskleidžia, jog valstybinių bei mokyklinių egzaminų turinys su būsimoms studijoms būtinu abiturientų kompetencijų įvertinimu turi mažai ką bendro.
Įveikęs visas abejotino akademinio pagrįstumo kliūtis ir atsidūręs aukštojoje mokykloje 3-4 metus studentas praleidžia nuolatiniame egzaminų maratone, pastarieji savo logika dažniausiai mažai skiriasi nuo egzaminų modelio, kuris buvo būdingas dabartinio abituriento tėvų studijų laikmečiui, tiksliau tariant tai – įsisavintų faktologinių dėstytojo žinių atkartojimui.
Šiuo atveju tikroji akademinės brandos recenzija (tokia formuluotė kur kas taikliau apibūdintų studijų egzaminų paskirtį) remtųsi studento perkeliamų įgūdžių (angl. transferable skills) įvertinimu, paremtu „atvirojo egzamino“ modelio principu.
Daugelyje Vakarų universitetų praktikuojamas „atvirojo egzamino“ formatas leidžia egzamino metu studentams naudotis visais įmanomais šaltiniais, kadangi nagrinėjami klausimai yra šviesmečiais nutolę nuo teisingo ir neteisingo atsakymo dichotomijos.
Tokiu atveju naikinamos ir galimos akademinio nesąžiningumo, pirmiausiai – nusirašinėjimo, prielaidos, kadangi dėstytojo recenzijos objektu tampa nebe pilkas faktologinis informacijos atkartojimas, bet studento savarankiškos ir išsamios kritinės įžvalgos nustatyta tema.
Tokio pobūdžio akademinės brandos recenzijos modelio sklaida taptų visos Lietuvos aukštojo mokslo sistemos pasididžiavimu. Kitu ryškiu aukščiausios akademinės kokybės ideologijos pavyzdžiu yra laikomas nuo 1878 metų rengiamas Oksfordo universiteto Visų sielų koledžo mokslinių stipendijų egzaminas.
Jo metu, be išsamių atsakymų į 6 abstrakčius akademinius klausimus, pretendentas į prestižinę 7 metų trukmės studijų stipendiją yra kviečiamas dalyvauti interviu (originaliai – viva) tam, kad anksčiau pareikštas akademines įžvalgas pagrįstų žodžiu. Laikantys minimą egzaminą taip pat kviečiami paruošti moksliškai dalykiškus esė, kurių temą dažniausiai sudarydavo vienas žodis (pavyzdžiui: „viltis“, „aktualumas“, „stebuklas“).
Egzamino sampratos lūžis yra neatidėliotinas Lietuvos vidurinio švietimo ir aukštojo mokslo politikos formuotojų žingsnis, kurio įgyvendinimui yra būtina atitinkamos prabos politikų strateginio mąstymo ir toliaregiškumo branda. Ar rudeniniai rinkimai užtikrins tokio lygio išmintį turinčią Seimo kritinę masę? Į šį klausimą galime atsakyti kiekvienas, balsavimo teisę turintis, Lietuvos pilietis.
Maksimas Milta yra politikos mokslų magistras, buvęs Europos studentų sąjungos Vykdomojo komiteto narys
