Ir vis dėlto.
Ministerijoje protesto ženklan nakvoja mokytojai, moksleiviai protestuoja prie Seimo, mokyklos kelias savaites streikuoja – tokios krizės politikui išgyventi praktiškai neįmanoma. Galima, žinoma, iš visų jėgų įsikibus kažkaip išsilaikyti kėdėje, atlaikyti visas interpeliacijas ir nuklibinkščiuoti iki kadencijos pabaigos, praradus bet kokį autoritetą ir atsikračius bet kokių iliuzijų, kad šiame poste ją tebelaiko noras ką nors Lietuvos švietime pakeisti.
Kaip prie šitos krizės buvo ateita? Paradoksaliai, didžiausias ministrės privalumas pasirodė esąs ir didžiausias jos Achilo kulnas (jeigu žmogus jų gali turėti daugiau negu vieną). Kai Saulius Skvernelis išsyk po rinkimų paskelbė formuosiąs ne politikų, o profesionalų vyriausybę, daug kas į tai numojo ranka, kaip į dar vieną pasipijarinimo gestą, kai išrinktas politikas populistiškai „varo“ ant politikos, bandydamas parodyti, kad „aš tai, žinote, ne visai politikas, ne taip, kaip anie visi“. Niekas netikėjo, kad jis iš tiesų taip ims ir padarys.
O jis ėmė ir padarė – pažadą įvykdė. Ir tai pasirodė esą daug blogiau, negu neištesėtas pažadas ar populistinė gestikuliacija (kurios Premjerui ir toliau nestinga).
Iš ekspertinės ar visuomeninės veiklos į Vyriausybę atėję profesionalai ne tik kad dažnai nesuvaldo jiems patikėtų ministerijų ir virsta biurokratų institucinių žaidimų įkaitais. Dar svarbiau tai, kad jie neturi politinio užnugario, todėl tampa visiškai priklausomi nuo savo politinių „patronų“ Seime arba Vyriausybėje. Kurie „profesionalams“ įtikinamai pasufleruoja, kokį nuogą politinį sprendimą reikia įvilkti į ekspertinės kompetencijos rūbelį.
Mokytojų etatinio apmokėjimo modelis, dabar išsprogęs viešųjų ryšių krize, toli gražu ne pirmas ir ne vienintelis toks sprendimas. Kad etatinio apmokėjimo modelio sumanymas gimė ne ministerijoje, ne iš ekspertinių įžvalgų, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto diskusijoje yra pripažinęs jo pirmininkas Eugenijus Jovaiša. Jis atsirado kaip politinis užsakymas – surasti būdą vaikų nesurenkančių regionų mokyklėlių mokytojams mokėti tokį patį atlyginimą, kaip ir perpildytose miesto mokyklose dirbantiems, užuot galvojus apie tinklo optimizavimą ar kitus esminius sprendimus (apie tai daug rašyta ir kalbėta, tad nesiplėsiu).
Lygiai kaip ne ekspertų galvose gimė ir „klasės krepšelio“ užmanymas, kritikuojamas tiek Valstybės kontrolės, tiek ir tarptautinių ekspertų. Jis atsirado kaip politinis-ideologinis užsakymas bet kokia kaina pakeisti mokinio krepšelį – kurį, kaip skaidriausią ir efektyviausią būdą paskirstyti mokykloms lėšas, gyrė EBPO ekspertai. Tačiau skaidrumas ir efektyvumas tampa politiškai neparankios vertybės, kai reikia užganėdinti valdančiosios daugumos elektoratą regionuose – kas, kad švaistomų lėšų ir švietimo kokybės – taigi, tų pačių mokinių ateities – sąskaita.
Taigi Ministrė tik suteikia išviršinį ekspertinės kompetencijos apvalkalėlį sumanymams, kurie su ekspertine analize ir įžvalga turi mažai ką bendro. Tai yra ne kieno kito, bet valdančiosios valstiečių daugumos ir jų Vyriausybės iniciatyvos – nedera šito pamiršti. Būtent Seimo dauguma stūmė ir buldozerinį etatinio apmokėjimo įgyvendinimą – tą padaryti jau šiemet, per vasarą, nors buvo visiškai akivaizdu, kad nei ministerija, nei mokyklos bei jų vadovai nėra ir nebus pasirengę jo įgyvendinimui. Būtent Seimo daugumos nariai vienu balsu tvirtino, kad viskam bus pasiruošta, kad jokių nesklandumų įgyvendinant etatinį apmokėjimą nekils, ir kad visos išreikštos abejonės tėra tik piktavalės opozicijos užgaidos ir kliaudų ieškojimas.
O dabar, kai situacija išsprogo krize, visi tie buldozerinės stūmos entuziastai nėrė į krūmus, palikdami Ministrę vieną prisiimti toksiškas savo sprendimų pasekmes, padarydami ją atpirkimo ožkele savo pačių nepamatuotiems ideologiniams sprendimams.
„Pati kalta“, sakys ne vienas švietimietis ar jiems prijaučiantis, „dabar tegu prisiima pasekmes.“ Ir būtų sunku jiems prieštarauti.
Mat vienas dalykas, ko visuomenė iš profesionalų tikisi – kad jie priims sprendimus remdamiesi turima patirtimi ir kompetencija, o ne politine konjunktūra. Kad jų sprendimai bus ekspertiškai pagrįsti, o ne diktuojami politinių užsakymų. Kitaip tariant, iš profesionalų visuomenė tikisi integrity, nepajudinamo principingumo stuburo, kuris leistų garsiai pasakyti „Tai yra nesąmonė“, kai politikai bando prastumti savo interesams, o ne bendrajam gėriui tarnaujantį politinį užsakymą.
Tačiau nei Ministrė, nei kiti į Vyriausybę atėję politinio užnugario neturintys profesionalai tokio stuburo neparodė. Vos tik jų politiniai patronai treptelėdavo kojele, jie puldavo „koreguoti“ savo profesionalią ekspertinę nuomonę.
Ryškiausiai tas pasimatė universitetų jungimo istorijoje. 2017 m. pavasarį ŠMM sudaryta ekspertinė darbo grupė pateikė išvadas – aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo siūlymus, pagrįstus kelis mėnesiais trukusia analize, skaičiavimais ir konsultacijomis su aukštosiomis mokyklomis. Pridedu jų išvadas iliustruojančią pristatymo skaidrę: LEU ten buvo siūloma jungti prie Vilniaus Universiteto, o Kaune buvo siūloma sudaryti superstiprų universitetą iš sujungtų Vytauto Didžiojo, Kauno Technologijos, Aleksandro Stulginskio ir Sporto universitetų. Tačiau šios Ministerijos pateiktos išvados nepatiko kai kurioms Kauno aukštosioms mokykloms, kurių administracijos turėjo tiesioginį priėjimą prie tikrųjų politinių sprendimų priėmėjų Seimo valdančiojoje daugumoje ir Vyriausybėje. Todėl kai ekspertų darbo grupės išvados buvo įvilktos į Vyriausybės nutarimą, LEU jau buvo jungiamas ne prie VU, bet prie VDU, o KTU ir VDU jungimas išvis pradingo iš optimizacijos planų.
Kada nors kas nors – istorikai ar teisėsaugos institucijos (tikiuosi, kad ne dar viena parlamentinio keršto komisija) – ištyrinės šito korupcinio viražo aplinkybes ir potekstes bei įvardys jo kainą: kainą prarastais valstybės raidos metais, prarastais protais ir iššvaistytais jos piliečių pinigais.
O tuo tarpu prisiminkime tik tai, kad Ministrė puolė Vyriausybės nutarimą ginti taip pat karštai, kaip prieš tai karštai ir entuziastingai pristatinėjo savo sudarytos ekspertų darbo grupės išvadas, kurias tasai Vyriausybės nutarimas, paprastai kalbant, išgvoltavojo.
Tai va todėl Ministrei ir reikėtų atsistatydinti: ne todėl, kad ji padarė klaidų ir nesuvaldė procesų dėl etatinio mokytojų darbo užmokesčio įvedimo. Bet todėl, kad ji leido naudotis savo kaip profesionalės reputacija svetimoms klaidoms ir užmačioms dangstyti.
Ministre, Jūs dar galite išsergėti savo kaip profesionalės reputacijos likutį – ir dar svarbiau, išsergėti profesionalų kaip principingų, politikų užmačioms pajėgiančių atsispirti asmenybių reputaciją, apginti jų autoritetą. Parodykite savo integrity, savo profesinį principingumą dabar ir liaukitės dangstyti svetimas klaidas.
Ministre, atsistatydinkite!
