Tačiau vis dėlto norėčiau žengti žingsnį atgal ir pažiūrėti į jo veiklos visumą. O iš viso švietime kas nors vyksta?
Ugdymo kokybė. Alytaus avarija tapo nacionaline katastrofa, nes ten į dangų pradėjo verstis dūmai. O švietime tokia katastrofa tyliai kasdien vyksta jau daug metų: esame gerokai žemiau išsivysčiusių šalių vidurkio, tik kad dūmai nerūksta, tai niekas nemato. Katastrofiški PISA testų, PIRLS rodikliai – pro langą jų nesimato, tai nekažin kas ir domisi. Nesimato, ir kaip dingsta geresnės šalies ateities perspektyvos.
Ir pokyčių ugdymo kokybėje nesimato. Net atvirkščiai – baigiamos rengti bendrojo ugdymo gairės yra iš esmės nuosmukio fiksacija, ugdymo turinyje dar kelerius metus į ateitį užprogramuojama dabartinės padėties tąsa.
Universitetų jungimas – jis, paprastai tariant, užklimpo, ir jokios ŠMSM lyderystės, kad išjudintų procesą iš vietos, nematyti. Ketvirtais kadencijos metais Ministerija jau turėtų lobinti dėl didesnio finansavimo, telkti aukštojo mokslo proveržio fondą kurti pasaulinės klasės universitetui – o dabar atrodo, kad net ir tie kuklūs 100 milijonų, skirtų universitetų jungimuisi, liks nepanaudoti.
Mokyklų tinklas. Finansų ministras Vilius Šapoka kalba, kad biudžete būtų buvę daugiau pinigų ir daug problemų būtų buvę išspręsta, jeigu neracionalus ugdymo įstaigų tinklas būtų optimizuotas. To neįvyko. Ir nežada įvykti - jokių postūmių nenumatyta, sprendimų ir investicijų į tinklo jungimą irgi neieškoma, nes o kam – liko metai iki rinkimų, nepopuliaru.
Dėstytojų algos. Žadėtas 10 proc. padidinimas taip pat nuplaukė ten, kur plaukia ir kiti netesėti šitos profesionalų Vyriausybės pažadai.
Ir galiausiai, mokytojų atlyginimai: vietoj žadėtų papildomų 118 milijonų mokytojų algoms biudžete numatyti tik 55. Tai turėjo būti švenčiausias Vyriausybės įsipareigojimas – juk prisimenate: streikai, užsibarikadavimai Ministerijoje, protesto akcijos, ankstesnės ministrės atsistatydinimas, iškilmingos derybos, Ministro parašas po garantijomis mokytojams...
Ministras Monkevičius, užuot atvirai ir aiškiai pasakęs, kad švietimas šitai Vyriausybei nėra joks prioritetas, aiškina, kad pirmenybė suteikta socialiai jautrioms sritims. Na, kam reikia apsimetinėti?
Ir dabar to parašo ir įsipareigojimo nebeliko, o vietoj jo ministras Monkevičius bando atsipirkti menkesniais pažadėliais: sumažinti atlyginimų šakutes, sulyginti ikimokyklinių ir pradinių mokytojų atlyginimus... Viskas gerai, geri dalykėliai, bet: buvo pažadėtas dramblys, o dabar vietoj dramblio Ministras siūlo vieną zebrą ir dvi antilopes.
Ministras Monkevičius, užuot atvirai ir aiškiai pasakęs, kad švietimas šitai Vyriausybei nėra joks prioritetas, aiškina, kad pirmenybė suteikta socialiai jautrioms sritims. Na, kam reikia apsimetinėti? Tiesiog tai priešrinkiminis biudžetas, kuriame pirmenybė suteikta būtent jautrioms rinkiminėms grupėms. Švietimo sąskaita.
Ir šioje vietoje ministras Monkevičius turi suvokti – jam tėra du pasirinkimai.
Arba jis, kaip švietimo lyderis, politikas, atsakingas už šią sritį, turi pradėti ginti švietimo prioritetą, ginti mokytojams duotus pažadus – ir čia, esu tikras, jis visuomenėje ir Seime sulauktų nemažo palaikymo.
Arba prisiimti politinę atsakomybę ir šiek tiek apginti savo kaip atsakingo politiko garbę atsistatydindamas.
Nes noriu tikėti, kad vieno dalyko Ministras nenori – tai pasilikti istorijoje kaip nuosmukio ir stagnacijos lyderis. Todėl jis negali, kaip iki šiol, palikti savo vadovaujamą sritį priešrinkiminių interesų valiai ir, nutaisęs malonų veidą, skėsčiodamas rankomis kalbėti, kad nieko negali padaryti, kad viskas ne taip blogai, ir kad nereikia čia dramatizuoti.
Dramatizuoti reikia, ir švietimo profsąjungos teisingai daro, rengdamosis streikams. Tikiuosi, kad prie jų prisijungs ir dėstytojai, ir medikai, ir socialiniai darbuotojai, ir visi kiti, kuriuos šita Vyriausybė pamaitino pažadais ir pametė.
Tačiau tuomet jau bus vėlu atrasti rūpestį švietimu. Pasirinkti turite dabar, Ministre, – stand up or stand down. Pastovėkite už švietimą – arba atsistatydinkite.
Mantas Adomėnas yra Seimo narys.
