Natūraliai man kyla daug klausimų: ar šie ekspertai nekompetentingi, ar tokias išvadas pateikė kieno nors verčiami. O galbūt kokio žvyrkelio ar keliuko asfaltavimas buvo naudingesnis už visų mūsų saugumą?
Nepamirškime, kad du metai reiškia daug pasikeitimų. Vasara. Žiema. Karšta. Šalta. Gelžbetonio konstrukcijos yra. Betonas drėksta, trupa. Korozija progresuoja. Temperatūros ir drėgmės pokyčiai visus procesus dar labiau paspartina. Tad iš esmės vizualiai pamačius tokius defektus bet kuris ekspertas jokiu būdu negalėjo tilto palikti ir toliau eksploatuojamu.
Apnuoginta problema, apie kurią žino daugelis
Deja, bet tokių galimai avarinių vietų Lietuvoje yra tikrai ne viena dešimtis. Manau, kad pagrindinė problema čia akivaizdi – valstybė yra ir užsakovas, ir vykdytojas.
Infrastruktūros objektų (viadukų, tiltų ir pan.) techninę priežiūrą, kelių kokybės kontrolę ir keliams naudojamų statybos produktų bandymus Lietuvoje atlieka valstybei priklausanti įmonė AB „Viamatika“. Dar visai neseniai ši įmonė buvo įtraukta į strateginių įmonių sąrašą. Tuo tarpu kitose Europos valstybėse šias paslaugas atlieka privačios įmonės. O valstybė, užsakydama šias paslaugas, renkasi atsižvelgiant ne tik į kainą, bet ir į technologinius pajėgumus.
Šioje situacijoje mane labiausiai šokiruoja mūsų šalies atotrūkis nuo civilizuoto pasaulio. Lietuvoje daugelio tiltų ir viadukų konstrukcijos yra avarinės būklės, tačiau vertinamos tik vizualiai apžiūrint ir dažniausiai pripažįstamos kaip tinkamos eksploatuoti. Savo ruožtu, pavyzdžiui, Skandinavijos valstybėse tokias konstrukcijas išsamiai tiria, naujausiomis diagnostikos technologijomis siekia nustatyti, ar gelžbetonio konstrukcijos neturi vidinių/paslėptų defektų.
Pasaulinės technologijos yra toli pažengusios – dangos paviršiaus skeneriai gali ištirti ir kelio dangos paviršių, nustatyti pagrindo savybes, atlikti infrastruktūros konstrukcijų tyrimus. Vertinant bet kokį statinį ir pastebėjus tam tikrus išorės defektus, būtina atlikti papildomus tyrimus. Lietuvoje turime aukšto lygio technologinius resursus, kuriais tereikia pasinaudoti. Norvegų sukurtas ultragarsinis betono skeneris turi unikalią galimybę vienu metu tirti didelį betono plotą ir surinktus duomenis siųsti į kompiuterį 3D pavidalu. Taip galime pastebėti net ir akivaizdžiai nematomus konstrukcijų trūkumus.
Valstybės ekspertai ir valstybinės įmonės ne visada turi pakankamai kompetencijos, reikiamą įrangą ir, galiausiai, norą tinkamai atlikti ekspertizes ir užbėgti nelaimei už akių. Iniciatyvų gerinti Lietuvos kelių ir statinių būklę, tobulinti diagnostinius metodus, užtikrinti ekspertizės ir remontų kokybę, atskaitomybę – taip pat nėra.
Išlaidos milžiniškos, o padėtis – vis blogėja
Taigi, ką turime šiandien. Nenaudojame inovatyvių tyrimų technologijų, nenustatome, kad, pavyzdžiui, kelio pagrindas netinkamas esamoms apkrovoms ir kasmet remontuojame kelio asfalto dangą. Tiltų ar viadukų konstrukcijas vertiname vizualiai, vadinasi, gerokai vėluojame ir vietoje nedidelio remonto tam tikrose vietose turime investuoti milžiniškas lėšas (kurių dar ir neturime). Taip ir toliau išleidžiame daug, o padėtis tik blogėja.
Privalome keisti požiūrį į taikomus metodus, realias ekspertizes, faktinę kelių ir kitų konstrukcijų būklę ir vietoje nelaimės padarinių šalinimo atlikti prevenciją. Ekspertus ir įmones, atliekančias valstybinės reikšmės objektų patikras ir priežiūrą, būtina atsakingai vertinti, rotuoti, samdyti nepriklausomus ekspertus, turinčius modernią įrangą ir galinčius nustatyti net ir nematomus konstrukcijų defektus.
Labai viliuosi, kad valstybė pasimokys iš šio „prezidentinio“ tilto griūties ir mums neteks sulaukti Italijos viaduko griūties scenarijaus, kuomet žuvo 43 žmonės.
