Tiek politikų, tiek ekspertų, tiek apžvalgininkų pagrindinis viešųjų pasisakymų leitmotyvas – mažėjant gyventojų skaičiui, viešojo sektoriaus darbuotojų, tarnautojų armija kažkaip neproporcingai auga. O tai – absoliutus blogis. Tad kodėl mums taip rūpi, kiek Lietuvoje tarnautojų? Ir ar tikrai tik nuo jų skaičiaus priklauso jų darbo kokybė?
Visi norime, kad viešasis sektorius funkcionuotų tiesiog puikiai. Tačiau taip įvyks tik tuomet, kai nustosime viešojo sektoriaus problemas primityvinti ir netgi vulgarizuoti.
Dažniausiai lietuviškoje viešoje erdvėje privatusis sektorius suprantamas kaip gėris, nes kuria pridėtinę vertę, naujas darbo vietas ir t.t., o viešasis – tai blogis, kuris dažniausiai tik trukdo, yra nekokybiškas, nekuriantis jokios pridėtinės vertės. Pasisakymų su tokiu moralu, ko gero, yra daugiau nei straipsnių apie sulieknėjimą.
Lietuvos vyraujančios idėjos apie viešojo sektoriaus blogumą ir privačiojo gerumą turi gilias šaknis Miltono Friedmano (1976 m. Nobelio ekonomikos laureato) ir jo kolegų iš Čikagos ekonomikos mokyklos darbuose. Bet kol M.Friedmanas džiaugėsi Nobelio premija, kita mokslininkė Elinor Ostrom (gavusi tą pačią premiją 2009 m.) aktyviai vykdė tyrimus ir įrodė Čikagos mokyklos teorijų trūkumus.
Viešojo sektoriaus institucijos Europoje yra šimtmečių skaudžių ir sunkių visuomenės pamokų rezultatas, o jų pagrindas – socialinis solidarumas.
Po apdovanojimo E.Ostrom yra pasakiusi: „Visuomenė ir žmonės yra kompleksiški, ir ieškoti paprastų sprendimų sudėtingoms problemoms nėra gera idėja“. E.Ostrom apdovanojimas pirmiausiai yra pripažinimas, jog politiniai sprendimai ką atiduoti valdyti privačiam sektoriui, ką vietos bendruomenėms, o ką – valdžios institucijoms, turi priklausyti nuo siekiamų tikslų, nes savaime gerų paslaugų teikimo formų tiesiog nėra.
Viešojo sektoriaus institucijos Europoje yra šimtmečių skaudžių ir sunkių visuomenės pamokų rezultatas, o jų pagrindas – socialinis solidarumas. Viešasis sektorius yra visuotinio susitarimo ir darbų pasidalinimo, atnešusio mums pramonės revoliuciją su elektros lempute, pažangiausia forma.
Viešajam sektoriui priklauso ne tik tarnautojai, bet ir teisėjai, šnipai, nuotekų valytojai, mokytojai, darželių auklėtojai, baleto šokėjai, socialiniai darbuotojai ir daugelio kitų profesijų atstovai.
Ir kad ir kaip bežiūrėtum visą šią sudėtingą ir daugiasluoksnę socialinę struktūrą reikia kokybiškai ir efektyviai administruoti. Visuomenės pageidavimas – už visiems prieinamą kainą, vadinasi, už neįspūdingą atlyginimą...
Beje, diskutuojant apie viešąjį sektorių dažnai painiojamos ir dvi jo kategorijos: tarnautojų, kurių Lietuvoje priskaičiuojamų 60 000, bet daugiau kaip pusę sudaro ne biurokratai, o policininkai, kariškiai, pasieniečiai, kalėjimų prižiūrėtojai, gaisrininkai, riaušių malšintojai, ir kiti viešojo sektoriaus darbuotojai (darželių auklėtojai, gydytojai, mokytoja, socialiniai darbuotojai ir t.t.), kurių priskaičiuojama apie 300 000.
Kalbant apie viešąjį sektorių, užtenka vos kelių statistinių rodiklių, kurie jau neleidžia lengvai įsivaizduoti paprasto dabartinio viešojo sektoriaus darbuotojų skaičiaus mažinimo: tai EPBO PISA mokinių pasiekimo tyrimas ir demografinės senatvės indeksas.
Dabartinių mokinių tėvams būtų sunku įrodyti, jog klasės turėtų būti didesnės, nes atleidus dalį mokytojų būtų galima sumažinti viešojo sektoriaus išlaidas.
Pagal pirmąjį Lietuva atsilieka nuo artimiausių ES kaimynių. Šis tyrimas yra laikomas svarbiu rodikliu leidžiančiu nuspėti šalies ateities ekonomikos vystymosi potencialą. Yra žinoma, jog mažesnės mokinių klasės ir daugiau individualaus darbo mokymosi rezultatams turi milžiniškos teigiamos įtakos. Dabartinių mokinių tėvams būtų sunku įrodyti, jog klasės turėtų būti didesnės, nes atleidus dalį mokytojų būtų galima sumažinti viešojo sektoriaus išlaidas.
Antrasis rodiklis yra skaičiuojamas palyginus vyresnių nei 65 ir jaunesnių nei 15 metų gyventojų skaičių. Lietuvoje 2004 jauniems teko kiek daugiau nei 80 senjorų, dabar – jau virš 125. Taigi Lietuva per dešimt metų iš jauniausios ES šalies tapo vyresniųjų klubo nare.
Senjorams reikia daugiau viešojo sektoriaus teikiamų paslaugų, tokių kaip viešasis transportas, sveikatos ir socialinė apsauga. Vėlgi sunku įsivaizduoti, kad ir taip skurdžiai gyvenančių žmonių grupės sąskaita būtų galima sutaupyti, arba kažkokiu būdu išmokyti socialinius darbuotojus aptarnauti dar daugiau žmonių.
Dar viena ryški Lietuvoje sklandanti nuostata apie viešąjį sektorių – jei paslaugos manęs netenkina – už jas nemokėsiu. Tik šiai šviesiai minčiai trūksta antros dalies: jei niekas nemokės – iš kur bus ta kokybė?
Jei trūksta finansų, verslas gali kreiptis į banką ir prašyti paskolos, bet nedaug kas mano, jog valstybei didinti viešojo sektoriaus skolą yra gera idėja. Idėjos klaidingumą, jog pirmiausia viešasis sektorius turi investuoti į kokybę, o tik po to visuomenė jį tinkamai finansuos, JAV prezidentas J.F.Kenedis amerikiečiams paaiškino jau prieš 60 metų.
Sudėtingose organizacijose ir veiklos struktūrose strateginiai tiksliai yra skaidomi į mažesnius, kuriuos vėliau bandoma išmatuoti nustačius skaitines reikšmes turinčius rodiklius.
Tačiau tokiais atvejais organizacijos darbuotojai siekia ne strateginių tikslų, bet realizuotų rodiklių atitikimo. Kiekvienam kažką įrodančiam rodikliui dažniausiai galima rasti tokį pat, kuris pirmąjį paneigtų. Tarnautojų ir darbuotojų skaičius tikrai nėra tas vienintelis ir svarbiausias viešojo sektoriaus kokybės matas ir pagrindinis viešojo sektoriaus problemų sprendimo būdas.
Nekreipdami dėmesio į faktą, kad Lietuva niekaip neišsiskiria iš bendrojo ES konteksto viešojo sektoriaus darbuotojų skaičiumi, turime paklausti, ar tarnautojų ir viešojo sektoriaus darbuotojų skaičius mums svarbus dėl to, kad taip norime priversti viešąjį sektorių dirbti efektyviau ir kokybiškiau?
Juk pažiūrėjus į kitą viešojo sektoriaus rodiklį – išlaidas – pamatysime visai kitokį vaizdą nei mums bando nupiešti viešojo sektoriaus kritikai.
Pasaulio banko duomenimis 2014 m. Lietuvoje viešojo sektoriaus išlaidos sudarė 17 proc. BVP ir buvo 4 proc. mažesnės už ES vidurkį ir net 9 proc. mažesnės už Švedijos vidurkį. Tad jei kokybiškomis viešojo sektoriaus paslaugomis laikysime tokias, kokias gauna švedai, gal ir viešajam sektoriui turime skirti panašią nacionalinių pajamų proporciją kaip Švedijoje?
Mantas Bileišis yra doc. dr. Mykolo Romerio universiteto MRU LAB Viešojo valdymo inovacijų laboratorijos vadovas
