Tad ką šie įtakingieji GALI: Nr. 1 Lietuvos banko valdybos pirmininkas – gali pasakyti, kada reikia taupyti ir išlaidauti, ir, ko gero, būtų išgirstas. Nr. 2 Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja – gali įtikinama ekonomine terminologija paaiškinti, kodėl reiktų taupyti arba išlaidauti, ir, ko gero, būtų išgirsta.
Nr. 3 Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas – gali pasakyti, kiek bus surinkta pinigų į biudžetą išsidalinimui, kiek ne. Tiesą sakant, nuo šio tarnautojo pastangų iš dalies priklausys, kiek bus surinkta ir iš ko konkrečiai. Nr. 6 finansų viceministras – kai kitų ministerijų tarnautojai išdėstys savo svajones, jis jas gali palaiminti arba ne.
Nr. 8 Konkurencijos tarybos pirmininkas – gali stipriai palengvinti arba labai apsunkinti įtakingojo Nr. 3 darbą. Nr. 9 Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė – labai daug gali tiems, kurie jau gavo biudžeto lėšų ir galvoja, jog visos problemos jau praeityje. Pagaliau Nr. 10: Ūkio ministerijos kancleris, kurio ministerija atsakinga už valstybės investicijas į ekonomiką. Ir tuo viskas pasakyta.
Bet įtakingais šie pareigūnai greičiausiai pavadinti todėl, kad jų institucijos valstybės vardu iš vienų paima, o kitiems duoda. Valstybė (teisingiau jos pareigūnai ir institucijos) nėra griežtai apsisprendę, dėl kokių priežasčių kam ir kiek duoti ar kiek, kodėl ir iš ko paimti.
Kaip pareigūnai ir jų vadovaujamos institucijos šias funkcijas atlieka, daug pasako apie juos pačius ir jų realią įtaką viešojo sektoriaus valdymui. Tai žinodami kur kas geriau suprasime, ką ir kodėl šiandien Lietuva gali, o ko – ne.
Sportinis „vartininko“ terminas šių pareigūnų darbo turinio ir specifikos tiksliai neapibrėžia. Tačiau gana aiškiai iliustruoja, kaip toli Lietuvoje pažengusi viešojo sektoriaus ekonomizacija.
Įtakingais šie pareigūnai greičiausiai pavadinti todėl, kad jų institucijos valstybės vardu iš vienų paima, o kitiems duoda.
Ekonomizacijos terminą Lietuvoje, ko gero, labiausiai išpopuliarino prezidentė D.Grybauskaitė.
Šis labiau vokiečių moksliniame diskurse paplitęs terminas Lietuvoje plačiau žinomas kaip Naujoji viešoji vadyba.
Naujoji viešoji vadyba (arba ekonomizacija) paremta kilniu siekiu – kad valstybė su pinigais elgtųsi kaip atsakinga šeima: nešvaistytų pinigų, kurių neuždirbo, o jei kažką perka, įsitikina, ar tikrai būtina.
Bet valstybė nėra šeima, todėl ir šiuo principu per daug fetišuoti irgi gali būti rizikinga. Nes kartais kažko vis tiek labai reikia, o pinigų kaip visada – trūksta...
Tad kaip formuojamas valstybės biudžetas? Populiariausi du metodai: institucinis ir programinis. Institucinius biudžetus sudaryti labai paprasta – užtenka pažiūrėti, kiek tam tikra institucija išleido pinigų prieš metus, ir duoti tiek pat papildomai kompensavus už infliaciją. Jei biudžete lėšų trūksta, visiems proporcingai sumažinti, jei perteklius – padidinti.
Akylesnis skaitytojas gali pašiurpti nuo idėjos, kad biudžeto lėšas galima dalinti „už tai, kad pavyko juos išleisti prieš metus“. Valstybės, kurioms rūpi valdžios veiklos rezultatai, taip nesielgia.
Taip nuo praėjusio dešimtmečio pradžios nesielgia ir Lietuva – biudžetai formuojami programų principu, o programos kuriamos vadovaujantis strateginio planavimo metodika.
Programos turi nustatyti tikslus, kuriuos galima pamatuoti kiekybiškai ir prašyti lėšų jų įgyvendinimui. Tačiau strateginės programos paprastai trunka ne vienerius metus ir orientuojasi į būsimus rezultatus.
Dėl šios priežasties Vyriausybei patvirtinus vieną ar kitą programą, jai numatomas ilgalaikis biudžetas. Visos metinių biudžetų įstatymų, už kuriuos balsuoja Seimas, eilutės turi būti susietos su vykdomomis programomis. Tai yra didelė Finansų ministerijos darbo dalis. Paprastai programiniai biudžetai turi kuo efektyviau naudoti lėšas ir paskatinti ministerijų, jų tarnautojų iniciatyvumą bei kūrybiškumą.
Tačiau pamačius tų „įtakingiausių“ viešojo sektoriaus tarnautojų sąrašą kyla paprastas klausimas: ar pasakytumėt bent vieno įtakingo tarnautojo pavardę, kuris būtų žinomas dėl konkrečiai įgyvendintos programos ar bent jau būtų dalinai prie jos prisidėjęs, o ta programa buvo sėkminga, prasminga ir naudinga valstybei? Ne?
O priežastis paprasta: nors valstybės biudžetas sudaromas programiniu principu, viešajame valdyme ir toliau dominuoja institucinis požiūris, t. y. biudžeto pyragas politiškai padalinamas pagal sritis, o tik po to ministerijose sprendžiama, kaip lėšas padalinti konkrečioms programoms.
O kas nusprendžia, kokių programų atsisakyti? Geras klausimas, kurio atsakymas vertas valstybės pažangos ir jos labui leidžiamų milijardų.
Ir jei ministerijai ima trūkti finansų, staiga tampa nebesvarbus ir jos vienų ar kitų vykdomų programų reikalingumas. Kad įtakingiausiais laikomi tie tarnautojai, kurie yra susiję su finansavimu, nors nėra konkrečių strateginių programų lyderiai, parodo, jog viešojo sektoriaus finansavimo politiką, nepaisant formalumų, lemia instituciniai veiksniai. Ir jie tampa kur kas svarbesni už pačių programų turinį.
Ministerijos, iš anksto žinodamos, kokį finansavimą gaus, ir įvertinusios, kad ne visas programas galės įgyvendinti, pirmiausia aukoja rizikingiausias arba „kurios palauks“. Bet tokios dažniausiai numato ir inspiruoja esminius ir inovatyvius pokyčius valstybėje.
Paradoksalu, bet paprastai lėšų įvairioms programoms dažniausiai yra, tik jas reiktų perskirstyti tarp ministerijų, nes dalis saugiai guli nepanaudotos kažkurioje kitoje „institucinėje“ lentynėlėje.
Stop. O kas nusprendžia, kokių programų atsisakyti? Geras klausimas, kurio atsakymas vertas valstybės pažangos ir jos labui leidžiamų milijardų. Pripažinus, kad tikrai įtakingiausieji tarnautojai yra tie, kurie vienaip ar kitaip susiję su sprendimais, kas gaus finansavimą, kas ne – lietuviškąjį biudžeto sudarymo procesą futbolo terminais galėtume iliustruoti 1 puolėjo žaidimu prieš 11 vartininkų.
Jei esate energingas ir gerų idėjų nestokojantis valstybės tarnautojas-puolėjas, turite puikią, prasmingą, inovatyvią ir Lietuvai tikrai reikalingą idėją, kurią norite „pramušti“, pirmiausiai pasitikrinkite, ar esate „teisingoje ministerijoje“.
Pritarimo ši idėja turėtų sulaukti ne tik iš jūsų tiesioginio vadovo ar ministro, tų įtakingiausių, bet dar kelių valdininkų, apie kuriuos, ko gero, iki šiol net nebuvote girdėjęs. Būtent iš jų sužinosite, kad jūsų programa bloga, jai nėra pinigų, todėl net neverta jos siūlyti aukščiau sėdintiems „vartininkams“.
O nepatingėjus pastudijuoti ir pabaksnojus pirštu į atliekamas ar netinkamai naudojamas lėšas, greičiausiai išgirsite mandagų prašymą nesikišti ne į savo reikalus ir neskaičiuoti svetimų pinigų. O jei vis dėlto jums pavyks šiems viešojo sektoriaus „vartininkams“ pramušti savo programą ir jie teiksis pasidalinti mūsų visų uždirbtais pinigais jos įgyvendinimui, jūsų pavardė tiesiog privalo atsidurti įtakingiausiųjų trejetuke.
Deja, Lietuvoje vis dar manoma, kad gražiausius įvarčius muša ne valstybės puolėjai, bet vartininkų „žvaigždžių komanda“.
Doc. dr. Mantas Bileišis yra Mykolo Romerio universiteto MRU LAB Viešojo valdymo inovacijų laboratorijos vadovas
