2005 m. asmenys nuo 14 iki 29 metų sudarė 27 proc. gyventojų ir jų buvo 765 000. Kas mūsų laukia 2050 metais? Prognozuojama, jog tokių gyventojų skaičius sumažės net iki 20 proc. ir jų teliks apie 350 000...
Vakarų Europos valstybėse gyventojų skaičius nepaisant jau tris ar net keturias kartas vykstančio natūralios gyventojų kaitos neužtikrinimo išlieka stabilus ir daugeliu atvejų net didėja. Ekonomiškai išsivysčiusių šalių statistiniai skaičiai gražūs tik todėl, kad į jas plūsta imigrantai. Ir didžioji jų dalis nėra lengvai integracijos procesams pasiduodantys lietuviai ar lenkai.
Apie masinę imigraciją, kaip didelę dirbančiųjų armiją užtikrinančią strategiją, kiekvienas iš mūsų, ko gero, turi savo nuomonę. Ji gali būti teigiama arba neigiama, tačiau sutikite – vis tiek „iš bėdos“.
Tai savotiškas savęs apgaudinėjimas bandant užmerkti akis prieš paprastą ir skaudžią tiesą: savi piliečiai nebesulaukia ir neužaugina pakankamai vaikų, kad būtų užtikrinta natūrali gyventojų kaita.
45–erių pirmagimio mamytės „sočioje ir turtingoje“ Europoje stebina vis mažiau. Tad kas atsitiko ir toliau vyksta?
Be to, ši strategija negali būti ilgalaikė, nes ji tiesiog netvari: jei į šalį atvykę imigrantai sėkmingai integruosis – tikėtina, jog jų reprodukcinis elgesys supanašės su likusia visuomenės dalimi, ir vėl susidursime su ta pačia problema. O jei imigrantams sėkmingai integruotis nepavyks...?
Tačiau šįkart ne apie imigracijos ar integracijos problemas ir net ne apie vaikus ar jų gimdymą, bet... būsimuosius tėvus.
Viešojoje erdvėje retai akcentuojama, nors tai yra labai svarbu, jog susilaukti atžalų galima tik tam tikrame „laiko lange“. Ir kiek šis „langas“ žmogaus gyvenime bus plačiai atvertas, ar netikėtai užsitrenks priklauso nuo keleto svarbių veiksnių. Prakalbus apie pirmojo vaiko sulaukusią aštuoniolikmetę dažnas vis dar kilstelėtų iš nuostabos antakį, tačiau 45–erių pirmagimio mamytės „sočioje ir turtingoje“ Europoje stebina vis mažiau. Tad kas atsitiko ir toliau vyksta?
Europos ekonominės gerovės augimo naudą per pastaruosius 50 metų pirmiausia pajuto ir pajunta vis vyresnio amžiaus žmonės. Mokslinėje literatūroje angliškas terminas „adulthood“ (verčiama kaip daug kam neįprastai skambanti suaugystė) yra siejama su penkiais jauno žmogaus (18-29 metų) gyvenimo žingsniais: išsilavinimo ir profesijos įgijimu, sąskaitas apmokančiu darbu, apsirūpinimu saugiu ir patogiu būstu, romantiniais santykiais, galiausiai – santuoka ir vaikais. Šis paskutinis žingsnis laikomas galutiniu asmenybės brandos įrodymu, kad jis nori ir sugebės parūpinti ne tik savimi, bet ir kitais.
Jau keletas jaunų europiečių kartų šiuos žingsnius dažnai žengia nenuosekliai, maišydami eilės tvarką, vis sunkiau, o kiekvienas jų vis ilgesnis. BBC nagrinėdama demografijos problemas sau net leido pajuokauti, jog tarp jaunystės (ang. youth) ir suaugystės (angl. adulthood) jau turėtų atsirasti dar vienas tarpinis „laukystės“ (angl. waithood) etapas...
Taip, tėvai svajoja, kad šiuos 5 žingsnius jų vaikai žengs nuosekliai vieną paskui kitą. Jie įsitikinę, jog tai saugiausia ir aiškiausia strategija, kuri padėtų jaunam žmogui priklausyti bent jau vidurinės klasės socialiniam sluoksniui ir taip užsitikrinti kokybišką pilnavertį gyvenimą.
Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje daugelis jaunų žmonių susiduria su savotišku „domino efektu“. Nepavykus žengti ar persigalvojus dėl vieno, pasiekti kitą etapą darosi vis sunkiau arba jis tiesiog praleidžiamas dėl pačių įvairiausių priežasčių nesukant per daug galvos apie pasekmes.
Tačiau bent kelios esminės socialinės transformacijos ir priežastys, ypač išryškėjusios per pastaruosius 50 metų, yra. Pirmiausia – akademinio išsilavinimo infliacija. Norint gauti patrauklų ir gerai apmokamą darbą reikalingas vis aukštesnis ir įvairiapusiškesnis išsilavinimas bei profesinės kompetencijos.
Dėl to į darbo rinką žmonės pradeda įsilieti tik sulaukę 24-25 metų, ir tai dar nereiškia, jog darbdavys bus pasiruošęs iškart pakankamai mokėti. Vadinasi, jei šiandien nesi IT specialistas, reikės palaukti dar porą metų. O nusprendusius tokio amžiaus kurti savo verslą laukia dar didesnį iššūkiai, ir, ko gero, tuo metu jaunuoliams tikrai rūpi ne būsimos atžalos.
Kita priežastis – aukštos būsto kainos ir pragyvenimo kaštai didžiuosiuose miestuose, kuriuose darbo rinka dinamiškiausia ir patraukliausia. Būstas didmiesčiuose visuomet brangiausias, todėl net ir santykinai geras pajamas gaunantys jauni žmonės negali arba neskuba apsirūpinti saugiu ir patogiu būstu.
Kokia demografinė katastrofa mūsų laukia, gana iškalbingai paaiškina astrofizikos reiškiniai.
Yra ir kitų pačių įvairiausių psichologinių, kultūrinių ir socialinių priežasčių, kodėl jaunuoliai neskuba susilaukti savo atžalų, tačiau faktas, jog dėl to senstančioje visuomenėje jauniems suaugusiems žmonėms tenka vis daugiau rūpintis ne tik savo vaikais, bet ir pagyvenusiais tėvais, o jų socialiniai mokesčiai išleidžiami pirmiausia vyresnių visuomenės narių poreikių tenkinimui.
Taip ribojamos ir valstybės galimybės investuoti į paslaugas jaunoms šeimoms (pvz. būsto nuomos subsidijas, paslaugų vaikams (darželiai, užklasinė veikla) plėtrą. Šio užsisukusio užburto rato pasekmės aiškios: mūsų anūkų valdoma valstybė gali tiesiog bankrutuoti.
Kokia demografinė katastrofa mūsų laukia, gana iškalbingai paaiškina astrofizikos reiškiniai.
Astrofizikai kalbėdami apie juodąsias skyles naudoja sąvoką „įvykių horizontas“. Pasak mokslininkų, kūnui judant pro juodąją skylę ir jos gravitaciniam laukui pradėjus jį traukti gilyn, yra tam tikra riba, kai dar galima išsigelbėti.
Tačiau yra linija – įvykių horizontas – kurią peržengus net didžiausiomis pastangomis nebeįmanoma grįžti atgal – juodoji skylė jus praris. Tačiau blogiausia, jog pralėkti tą įvykių horizontą galima paprasčiausiai jo nepastebėjus. Ir toliau skristi, lyg nieko nebūtų nutikę. Bet pajutus tiesiogines traukos pasekmes net ir bandant kažką desperatiškai keisti bus per vėlu...
Lietuva ir Europa jau apie pusę šimtmečio grimzta į tokią juodąją skylę per demografinius procesus, tačiau ekonomiškai klestėdama apie tą įvykių horizontą beveik negalvoja.
Tačiau ar 2050 metais jaunoms šeimoms užteks energijos ir pasišventimo ne tik susilaukti atžalų, pakankamai uždirbti bei tinkamai pasirūpinti dar didesniu senjorų skaičiumi? Mes jau seniai esame juodoje demografinėje skylėje ir vienintelis klausimas – ar įvykių horizontą peržengtas viena ar jau abiem kojomis.
Ar įtikinsime politikus ir visą visuomenę, jog išsikapstymas iš šios juodosios skylės – ne tik pačių jaunų tėvų reikalas? Ir jaunimui nėra kuo skųstis, nes išradus „pampersus“ vaikų auginimas dabar – vienas malonumas.
Mantas Bileišis yra doc. dr. Mykolo Romerio universiteto MRU LAB Viešojo valdymo inovacijų laboratorijos vadovas
