Reitingams šis sprendimas tikrai nepamaišys. Juk dauguma žmonių džiūgauja, jog šaliai Sočio olimpinėse žaidynėse atstovaus gausesnė sportininkų delegacija, patys čiuožėjai kelia aukštus tikslus – viskas skamba kone idealiai. O koks vaizdas susidaro pažvelgus nepaviršutiniškai?
Visi supranta, kad sprendimas suteikti pilietybę priimtas dėl dalyvavimo žiemos olimpinėse žaidynėse – kitaip tariant, už būsimus (galimus) pasiekimus. Ką šiuo klausimu sako teisininkai? Sako štai ką: pilietybė jokiais būdais negali būti duodama už ateities nuopelnus. Ir jie taip mano ne dėl to, kad jiems nepatiktų I.Tobias, o dėl to, kad (norime ar ne) turime vadovautis ne simpatijomis, o svarbiausiu šalies dokumentu – Konstitucija. Prezidentūra taip pat teigia, jog didelę įtaką sprendimui turėjo gausus žmonių palaikymas. Kažin, ar nevertėtų žodžio „palaikymas“ pakeisti žodžiu „spaudimas“? Situacijos negalima laikyti normalia, kai pradedama vadovautis viešąja opinija, o ne konstitucine doktrina.
Pati Lietuvos čiuožimo federacija pagrindiniu pilietybės I.Tobias vertės įrodymu laiko iškovotą kelialapį į Sočio olimpines žaidynes. D.Stagniūnas poroje su ankstesne partnere K.Copely taip pat kelialapį į olimpiadą Vankuveryje jau turėjo kišenėje, tačiau, kaip žinome, 2009 m. D.Grybauskaitė amerikietei pilietybės nesuteikė. Ar tik ne todėl, kad visuomenės spaudimo nebuvo?
Situacijos negalima laikyti normalia, kai pradedama vadovautis viešąja opinija, o ne konstitucine doktrina.
Taip pat oficialiai pateikiami ir kiti pilietybės verti kriterijai, vienas kurių – sportininkės integravimasis į visuomenę, apie kurį išvis absurdiška kalbėti. Na, dar čiuožėja išlaikė kalbos egzaminą. Pamačius jos interviu žurnalistams, kyla klausimas, kaip žmogus, vos kelis sakinius tepasakantis lietuviškai, tokios sunkios kalbos egzaminą apskritai sugeba išlaikyti. Įdomu, kaip dabar jaučiasi dėl lietuviškos pilietybės kovojantys tautiečiai, gyvenantys užsienio šalyse? Tie, kurie turi tikrą, o ne popierinį ryšį su savo šalimi. Tie, kurie lietuviškai kalba ne tik prieš kameras.
Panašu, kad I.Tobias eina lengviausiu keliu. JAV konkurencija milžiniška, o savo jėgomis ten prasimušti, matyt, nepavyksta. Tad dėl asmeninės šlovės ji nusiteikusi kovoti po svetimos šalies vėliava. Beje, ne pirmą kartą. 2007-2008 metais tarptautinėse jaunių žaidynėse čiuožėja atstovavo Gruzijai. Tai leidžia daryti prielaidą, kad sąvokos ištikimybė ir lojalumas sportininkei nėra pačios mėgstamiausios. Nors viešai, be abejo, demonstruojama didelė pagarba mūsų šaliai. O kaipgi nedemonstruosi, kai tik atstovaujadama Lietuvai I.Tobias gali įgyvendinti savo tikslus.
Manau, kad ne tik dailiojo čiuožimo gerbėjai džiūgauja. Laimingi turėtų būti ir kitų sporto šakų federacijų vadovai. Mat duodama suprasti – nebūtina užauginti savų talentų, jei trūks – pasiimsime iš svetur. Išlaikytų kalbos egzaminą, pakalbėtų lietuviškai prieš reporterius, ir pirmyn siekti sportinės karjeros atstovaujant svetimai šaliai. Juk daug sunkiau yra ruošti savus būsimuosius olimpinių žaidynių dalyvius, statyti sporto bazes, samdyti kompetentingus trenerius ir t.t.
Teisiškai procedūros atliktos, nauja Lietuvos pilietė prisiekusi. Tačiau be teisės egzistuoja ir moralė. Bet kam gi ji reikalinga, jei ambicijos už moralę stipresnės. Man daug mieliau palaikyti tebūnie ir ne patį talentingiausią atletą, tačiau iš visų jėgų kovojantį už savo šalies garbę, nei sportininkę, kuriai pilietybė tėra tramplinas link asmeninės šlovės. Deja, simpatijos nurungė faktus. Tik įdomu, ar čiuožėjų porai laimėjus medalį olimpiadoje, sportininkė suprastų, apie ką giedama naujosios jos šalies himne?
Mantas Brazdžionis yra politikos mokslų studentas, tinklaraščio brazdzionis.lt autorius.
