Šiuo metu Lietuvoje galiojanti ugdymo sistema, kurioje pradinį ugdymą sudaro 4 metai, pagrindinį – 6 metai, o vidurinį – tik 2 metai (modelis „4+6+2“), yra unikali, bet tuo pačiu ir probleminė. Panaši sistema egzistuoja vos keliose šalyse – Turkmėnistane ir Omane, tačiau dauguma Europos ir pasaulio valstybių jau seniai perėjo prie ilgesnio pradinio ugdymo.
Kalbant tik apie kaimynus, latviai pradinio ugdymo trukmę iki 6 metų padidino dar 2007 metais, o Estija, pripažinta viena iš pažangiausių švietimo sistemų Europoje, šį pokytį įgyvendino jau 1993 metais. Būtų sunku patikėti, kad didžioji dalis Vakarų pasaulio su geriausiai reitinguojamomis švietimo sistemomis pasirinko 6 metų pradinio ugdymo laikotarpį netyčia.
Kodėl reikia peržiūrėti dabartinę sistemą?
Dabartinė Lietuvos švietimo sistema yra išderinta ir dėl to kyla nemažai praktinių iššūkių. Konkretus pavyzdys – išsilavinimo lygių trukmė nesuderinta su mokyklų tipais. Nors pradinis ugdymas baigiamas 4 klasėje, o pagrindinis – 10 klasėje, Lietuvoje veikiančios progimnazijos ugdymą baigia 8 klasėje. Pabaigę progimnaziją mokiniai neįgyja jokio išsilavinimo lygmens. Kitas pavyzdys – nuo 5 klasės mokiniai įkrenta į dalykinę sistemą. Tačiau daugelis mokinių tokiame ankstyvame amžiuje tam nėra pasiruošę.
Ką keistų ir kuo būtų geriau keisti modelį „4+6+2“ į „6+3+3“?
1. Ilgesnis pradinis ugdymas suteikia daugiau laiko įgyti svarbiausius skaitymo, rašymo ir matematikos pagrindus, kurie padeda geriau pasiruošti tolimesniam mokslui.
2. Dėl ilgesnio pradinio ugdymo mokiniai turi daugiau laiko lavinti socialinius ir emocinius įgūdžius, tokius kaip bendradarbiavimas, problemų sprendimas ir savarankiškumas. Nepakankama asmenybės branda dažnai lemia dalies vaikų „iškritimą“, kai neturėdami pagrindinio mokytojo vaikai pasimeta vaikščiodami po skirtingus kabinetus ir nepasiveja mokymo turinio vėlesnėse klasėse. Ši ugdymo sistema tiesiog per sudėtinga 11–12 metų vaikams.
3. Tyrimai rodo, kad ilgesnis pradinis ugdymas yra susijęs su geresniais standartizuotų testų rezultatais ir aukštesniais akademiniais pasiekimais. Tai ne tik gerina mokinių individualius rezultatus, bet ir kelia bendrą švietimo sistemos lygį šalyje.
4. Pradinės mokyklos, kuriose mokosi mokiniai iki 6 klasės, gali veikti mažesniu mastu, nes daugumą dalykų moko vienas mokytojas. Tai palengvina mokyklų tinklo organizavimą, ypač regionų ir kaimo vietovėse.
5. Po 6 klasių pradinėje mokykloje mokiniai jau yra pasirengę lankyti pagrindinę mokyklą, kuri gali būti ir toliau nuo namų.
6. Pradinio ugdymo pedagogika yra populiarus pasirinkimas tarp stojančiųjų, o mokytojų dalykininkų (matematikos, chemijos ir kitų dalykų) trūkumas šiuo metu yra didžiulė problema. Jei dalykinis mokymas prasidėtų tik nuo 7 klasės, mokytojų dalykininkų poreikis būtų ženkliai sumažintas.
7. Šiuo metu vidurinis ugdymas teoriškai trunka 2 metus (11–12 klasė), tačiau praktiškai trukmė yra vos daugiau nei 1 metai, nes 11 klasės pradžioje yra skiriamas laikas kartojimui, o 12 klasės antras pusmetis realiai dedikuotas pasirengimui egzaminams. 3 m. vidurinis ugdymas yra optimalus.
8. Įgyję pagrindinį ugdymą po 9 klasės mokiniai galėtų rinktis tęsti mokymąsi profesinėje mokykloje, ar gimnazijoje.
9. Išsilavinimo lygiai taptų suderinti su mokyklų tipais: 1–6 klasė pradinis ugdymas, kuris įgyjamas pradinėje mokykloje; 7–9 klasė pagrindinis ugdymas, kuris įgyjamas pagrindinėje mokykloje; 10–12 klasė vidurinis ugdymas, kuris įgyjamas gimnazijoje, arba profesinėje mokykloje.
10. Mokiniams reikėtų rečiau keisti mokyklas. Dabar, mokiniui pasirinkus profesinį mokymą, mokyklą gali tekti keisti po 4 klasės (baigus pradinę), po 8 klasės (baigus progimnaziją), po 10 klasės (įgyjus pagrindinį išsilavinimą gimnazijoje).
Lietuvos švietimo sistemos peržiūra ir pokyčiai yra neišvengiami, jei siekiame konkuruoti su pažangiausiomis šalimis pasaulyje, kurios kuria aukštą pridėtinę vertę. Ilgesnis pradinis ugdymas ir trumpesnis pagrindinis ugdymas gali reikšmingai pagerinti mokinių akademinius pasiekimus, socialinius įgūdžius bei užtikrinti mokymo kokybę.
Žinoma, prieš įgyvendinant tokius pokyčius nacionaliniu mastu rekomenduotina pilotuoti juos konkrečiose mokyklose, įvertinti realias mokinių, tėvų ir mokytojų patirtis bei remtis objektyviais duomenimis – tačiau kartu tai viena realių aukštos pridėtinės vertės technologijų įmonių matomų idėjų, kuri galėtų kurti labiau ateities poreikius atitinkančią švietimo sistemą.
