Vaikštant senamiesčio gatvėmis, gurkšnojant Coffee in’o kavą, jau artėjančią prie Niujorko Starbucks’o, gali pamatyti skubančių verslo žmonių, rankose besinešančių „The Economist“, „Valstybę“ ar „The Financial Times“, o bežingsniuojant Konstitucijos prospektu vaizduotėje iškyla paralelės su Londono Sičiu.
Investuoti Lietuvoje jau irgi bemaž žinau kaip, o jei dar ko ir nežinau, žinau, kur kreiptis. Pasakojant kolegoms Vakaruose apie verslo galimybes Lietuvoje, tenka išgirsti atsakymą „yes, I am aware of that“, o kartais net ir pajausti amerikietišką veržlumą patį pataisant, jog Lietuvoje įstatymai leidžia vieną ar kitą dalyką.
Per 2015 metus iš Lietuvos išvažiavo beveik visa Marijampolė, šių metų sausį iš Lietuvos „išsiregistravusiųjų“ buvo užfiksuota beveik penki tūkstančiai, o žiūrint į prognozes, pozityvo įžvelgti ne sunku, o jo išvis nematyti, tad ką daryti?
Geras verslo klimatas – tai bene esminis vakarietiškos valstybės požymis, tačiau ne vienintelis, tad pakalbėkime apie kitką, pakalbėkime ne apie verslą, bet apie žmones. Paprastus žmones. Paprastus žmones emigracijoje. Paprastus žmones emigracijoje, kurie nori grįžti.
Kodėl apie šiuos žmones kalbėti reikia, klausti, matyt, nereikia: emigracijos srautai paaiškina patys save – per 2015 metus iš Lietuvos išvažiavo beveik visa Marijampolė, šių metų sausį iš Lietuvos „išsiregistravusiųjų“ buvo užfiksuota beveik penki tūkstančiai, o žiūrint į prognozes, pozityvo įžvelgti ne sunku, o jo išvis nematyti, tad ką daryti?
Labai nudžiugintų, jei šio klausimo būtų paklausta garsiai. Dar labiau nudžiugintų, jei šio klausimo paklaustų ne bet kas, o Lietuvos Respublikos Seimas bei Vyriausybė. Ir paklaustų ne vieni kitų, o pačių emigrantų. Bet gal jau klausė? Juk apie emigraciją kalbama daug ir garsiai. Taip, tikrai kalbama. Taip pat kalbama ir apie kailinius, butelius ir kelius (Kaune) žiemą, tačiau kažkodėl kasmet šios istorijos kartojasi kaip ir Vienas Namuose prieš Kalėdas.
Ilgą laiką buvo keista matyti įstatymų leidėjus bei jų vykdytojus Lietuvoje, imituojančius problemos sprendimus teikiant rezoliucijas, paraiškas bei tiesioginiame eteryje imituojančius Romeo veido išraišką, tarsi, beklausiančią „būti ar nebūti?“. Vis dėlto šiandien akivaizdu, jog emigracijos klausimas per daugelį metų pasistūmėjo tiek pat kiek ir Nacionalinio futbolo stadiono statybos. O problema paprasta – nesuprantamos emigravusiųjų problemos, kurias galima suprasti tik tiesiogiai bendraujant su išvykusiais tautiečiais. Suprantu, tiek Seimui, tiek Vyriausybei gali būti sunku paklausti „ką mums daryti?“, tad leiskite palengvinti jums darbą ir atsakyti neklausiant.
1. Prieinama informacija
Nesuklysiu teigdamas, jog apie grįžimą ir orų gyvenimą Lietuvoje galvoja didelė dalis emigravusiųjų. Ilgesys ir meilė Lietuvai, gyvenant emigracijoje, dažnu atveju tik stiprėja, tad dažnai norinčiajam grįžti reikia labai nedaug. Kartais tas „nedaug“ gali būti reikiama informacija. Nemaža dalis lietuvių išvažiavo kreipdamiesi į „įdarbinimo agentūras“, kurių dėka dalis lietuvių tapo modernios vergijos aukomis. Kaip tik todėl Lietuvai būtina kita agentūra – „grįžimo agentūra“, apie kurios kūrimą garsiai kalba vienas iš nedaugelio Lietuvos Seimo narių, nuolatos lankančių lietuvių bendruomenes užsienyje, Žygimantas Pavilionis.
Mokestinė tvarka, verslo registravimas, vaikų registravimas darželiuose, mokyklose, karjeros galimybės ar net būsto įsigijimo klausimai – tai tik keletas tų nežinomybių, kamuojančių paprastą tautietį emigracijoje. Prieinama informacija arba „vieno langelio principas“ galbūt nepriverstų žmogaus re-emigruoti, tačiau tikrai padėtų jam apsispręsti grįžti ir likti Lietuvoje.
2. Pagalba grįžtančiajam
Ne visiems emigracijoje pasiseka – tą reikia drąsiai pripažinti. Dažnai žmogus emigracijoje patiria visiškai priešingą nei buvo tikėjęsis – netenka visų santaupų ir ieško bent menkiausios galimybės grįžti atgal į Lietuvą. Kiti nesugeba pritapti ar netgi patenka į didžiules bėdas, treti žlunga morališkai.
Nei vienu iš šių atvejų mūsų tautiečiai neturi kur kreiptis pagalbos. Jei žmogui pasiseka nukeliauti iki Londono, ten jį gali pasitikti kun. Petras, vienas iš naujai JKLB įkurto pagalbos centro savanorių ar pakonsultuoti Ambasada konsuliniais klausimais, tačiau esant kiek tolėliau nuo sostinės, žmogaus viltis gauti pagalbos žlugs taip pat kaip ir viltis bent vienais metais iš Lietuvos kelininkų išgirsti, jog ‘žiemos šiemet tikėjomės’.
Kaip tik todėl kuo skubiau privalo būti sukurti instrumentai, padėsiantys norintiems grįžti tautiečiams grįžti į Lietuvą. Tiems, kuriems reikia pagalbos įsigyjant lėktuvo bilietą, suteikiama bent minimali dotacija tai padaryti, tiems, kuriuos ištiko finansinės ar teisinės bėdos, suteikiamos nemokamos konsultacijos, o tiems, kuriuos kamuoja psichologinės bėdos, galinčios privesti prie tragedijos, suteikiamos nemokamos profesionalo psichologo konsultacijos.
3. Dviguba pilietybė
Galima toliau ilgai diskutuoti apie filosofinę dvigubos pilietybės reikšmę, muštis kumščiu į krūtinę ir sakyti, kad Tėvynę mylime tik mes, gyvenantys Lietuvoje, ir tik su lietuvišku pasu kišenėje, o turintys kitų valstybių pilietybes lietuviai yra Tėvynės išdavikai. Realybė, deja, neideali ir kitokia.
Kol ilgos diskusijos tęsis, atsidursime ant šimtų tūkstančių Lietuvos piliečių praradimo ribos. Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES sąlygojo beprecedentį ten gyvenančių lietuvių domėjimąsi pilietybės gavimu arba Rezidento statusu (pereinamuoju žingsniu pilietybei gauti). Rizikuojame šimtais tūkstančių piliečių. Ir tai vien Jungtinėje Karalystėje.
Dvigubos pilietybės klausimas itin jautrus dėl saugumo, tad dvigubą pilietybę gauti galimybę suteikti tik Transatlantinės erdvės valstybėse gyvenantiems lietuviams, taip išvengiant nepageidaujamų svečių iš Rytų. Konstituciją dėl šio klausimo, kaip Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, galima pakeisti tik Referendumo būdu. Kad referendume dalyvautų pakankamas kiekis balso teisę turinčių piliečių, jog Konstitucija būtų pakeista, turi būti neregėtas balsuojančiųjų aktyvumas. Lietuvoje didžiausio aktyvumo sulaukia prezidento rinkimai. Sujungus referendumą su prezidento rinkimais, kurie bus 2019 metais, šansai, kad ateis pakankamas skaičius balsuojančių išauga. Žinoma, tam nedelsiant reikia pradėti kampaniją, aiškinančią žmonėms apie jo svarbą ir būtinybę jame sudalyvauti.
Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnis teigia, jog “Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas”. Tad galbūt masinė mūsų tautiečių emigracija ir yra tasai atskiras atvejis, kuriuo būtų galima išsaugoti Lietuvos pilietybę?
Tęsti sąrašą kliūčių nebūtų sunku. Galima kalbėti apie didelę dalį tautiečių, registruojančių verslą užsienyje, ko priežastys gana įvairios, bet mums labai svarbios (pavyzdžiui, D.Britanijoje įmonę atsidaryti galima vos per kelias valandas, o įvairios mokestinės lengvatos padeda kurti smulkųjį verslą), ar apie vaikų, sugrįžusių iš užsienio nepriėmimą darželiuose, tačiau šiam kartui užteks. Viliuosi, jog mintys, išsakytos čia, pasieks ne tik paprastus tautiečius Lietuvoje ir svetur, bet ir tuos, kurie vis dar nedrįsta ištarti ‘ką mums daryti?’.
