Žmogus – tai ką jis daro, kaip mąsto ar bendrauja, o kas jį verčia pasirinkti vieną ar kitą kelią? Sprendimai priimami pagal turimas žinias, įgautus įgūdžius, suformuotus įpročius ar manieras, trumpiau sakant – nuo švietimo kokybės. Norint sukurti stiprią valstybę reikia kokybiškų jos gyventojų sprendimų, o kad juos atliktų, mokykloje vaikai turi būti ugdomi mąstyti logiškai, strategiškai ir skaičiuoti į priekį.
Kartą vienas sėkmingas žydas man pasakė: „Jeigu nori pasiekti savo tikslą, neark, kaip jautis – dirbk galva“. Ši mintis kartojama kiekvienoje žydiškoje mokykloje, o būtent žydai – pripažįstami versliausia ir rečiausiai „juodus darbus“ dirbančia tauta. Nuo to ir reikėtų pradėti vaiko kelią mokykloje, skatinti jį galvoti, puoselėti loginį mąstymą, o ne versti kalti mintinai.
Bazinės žinios reikalingos, bet esant tokiam dideliam informacijos srautui visko įsiminti žmogaus smegenys nepajėgios. Daug svarbiau mokėti reikiamą informaciją surasti ir suprasti. Šiuolaikinės technologijos tam sudaro visas galimybes. Iš žydų švietimo sistemos turėtume pasimokyti dar vieno, bet labai svarbaus dalyko – tolygaus abiejų smegenų pusrutulių vystymo. Pavyzdžiui, nuo pat pradinių klasių tam užtikrinti vaikai rašo abejomis rankomis, iš abiejų pusių ar groja pianinu.
Realiam valstybės proveržiui turime ruošti ne vartotojus, o kūrėjus. Bene didžiausia problema mūsų ugdymo sistemoje yra ta, kad nepaisant žmogaus gabumų vienai ar kitai sričiai, jis verčiamas vienodai orientuotis į visus dalykus. Rezultatas – neišpuoselėtas talentas toje srityje, kurioje asmenybė turi potencialą nuveikti kur kas daugiau, sukurti kažką reikšmingo ir unikalaus. Mūsų visuomenėje priimta korepetitorius samdyti tiems dalykams, kurie sekasi prasčiausiai, o Izraelyje atvirkščiai – tai yra tiems, kurie sekasi geriausiai.
Gyvenime blaškydamasis tarp skirtingų sričių, išmanydamas jų daug, bet nė vienos labai gerai, didelę sėkmę patirti gali retai. Susikoncentravus ties viena šaka, nuolat judant su ja, augant su ja, realu pasiekti aukštesnių rezultatų, sukurti naujus dalykus, inicijuoti pokyčius, o ne prie jų taikytis. Nustokime gaminti Barbes devyndarbes ir pertvarkykime švietimo sistemą, kuri orientuotųsi į vaiko gabiąsias puses ir tų pusių kūrybos potencialą. Mokytojas turi būti tas žmogus, kuris augančiam protui suteiktų pasitikėjimo eiti tuo keliu, kuriame jis jaustų aistrą ir užtikrintumą.
Lietuvai reikalinga esminė mokymosi turinio ir metodikos reforma, o ne biurokratinės smulkmenos apie finansavimo modelį ar valandų skaičių. Toks švietimas turi tapti valstybės prioritetu nr. 1. Kūrėjų karta su stipriu loginiu ir strateginiu mąstymu savo kokybiškais sprendimais ir inovacijomis pasirūpins, kad jų tėvai turėtų ramią ir turtingą senatvę. Pasirūpins ir tuo, kad fabrikai atvyktų į Lietuvą, o ne lietuviai sukrautais lagaminais vyktų į fabrikus. „Jeigu nori pasiekti savo tikslą, neark, kaip jautis, dirbk su galva“.
Mantas Paulauskas yra LR Liberalų sąjūdžio Kauno miesto skyriaus tarybos narys
