Šie įstatymai nurodo, kad Lietuvos Respublikos pilietis tuo pačiu metu negali būti ir kitos valstybės pilietis, t.y. draudžiama dviguba pilietybė, išskyrus labai konkrečius įstatyme numatytus atvejus (pvz., dvigubą pilietybę gali turėti ištremti asmenys; pasitraukę iš Lietuvos okupacijos metuar iki 1990 m. kovo 11 d. bei jų palikuonys; pabėgėliai; asmenys iki 21 metų, kurie gimdami įgijo Lietuvos ir kitos valstybės pilietybę).
Tai garantuoja ir institucines kliūtis: pagal 2013 m. kovo 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pateiktą išaiškinimą, dvigubos pilietybės atvejų plėtimas, nepakeitus Lietuvos Respublikos Konstitucijos, negalimas. Tai gali būti padaryta tik referendumo keliu.
Bandant atsiriboti nuo techninių projekto galimybių, svarbu pateikti argumentus, kodėl Lietuvai reikalinga įvesti dvigubos pilietybės institutą ir kokiomis idėjomis grįstas turėtų būti toks sprendimas.
Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad daugiau kaip pusė milijono lietuvių neturi teisės daryti politinės įtakos savo valstybei, nors ženkliai prisideda prie jos ekonominės gerovės.
Daugiau kaip pusė milijono lietuvių neturi teisės daryti politinės įtakos savo valstybei, nors ženkliai prisideda prie jos ekonominės gerovės.
Remiantis statistikos departamento duomenimis, nuo 1990 m. iš Lietuvos į užsienį gyventi išvyko maždaug 404 tūkst. žmonių.
Prie šių skaičių pridėjus dar tuos, kurie periodiškai migruoja tarp savo tėvynės ir vienos ar kelių Vakarų šalių, susidaro bent pusė milijono lietuvių. Reikia nepamiršti, jog asmenys, kurie išvažiuoja gyventi į užsienį, bet nenori nutraukti santykių su Lietuva, negali būti pilnaverčiais kitos valstybės piliečiais, todėl iš esmės yra verčiami pasirinkti. Tokiu būdu ne tik naikinama galimybė išlaikyti ryšį su tėvyne, bet ir kuriama abejingumo, nereikalingumo ir svetimumo atmosfera.
Nepaisant to, užsienio lietuviai stengiasi palaikyti ryšį su Lietuva, pavyzdžiui, siunčia nemažas sumas savo šeimoms, draugams ir labdarai (2011 m. siunčiamos perlaidos į Lietuvą sudarė 4,8 mlrd litų ir nuolat auga).
Taigi, dvigubos pilietybės įteisinimas šiems asmenims laiduotų galimybę dalyvauti priimant svarbiausius valstybės sprendimus, formuojant jos ateitį ir apčiuopti bendrai kuriamą pridėtinę vertę savo šaliai.
Trumpai tariant, dvigubos pilietybės įstatymas ženkliai prisidėtų prie didesnių investicijų į Lietuvą pritraukimo per užsienyje reziduojančių tėvynainių ryšius bei užsidegimą kurti Lietuvai, „protų nutekėjimo“ reiškinio mažėjimo ir aukštesnio lygio bei efektyvesnio diasporos prisidėjimo prie valstybėje vykstančių procesų, pilietinio įsitraukimo ir dalijimosi gerąja patirtimi.
Svarbu įvertinti ir skirtį tarp pilietybės ir tautinės tapatybės. Pilietybė negali būti sugretinama su priklausymu tam tikrai tautai, gyvenančiai apibrėžtoje teritorijoje. Pilietybė yra santykis su valstybe, tautinė tapatybė – santykis su kultūra (kalba, papročiais, istorija ir kt.).
Pilietybė negali būti sugretinama su priklausymu tam tikrai tautai, gyvenančiai apibrėžtoje teritorijoje. Pilietybė yra santykis su valstybe, tautinė tapatybė – santykis su kultūra.
Tai reiškia, kad būti lietuviu galima ir Naujoje Zelandijoje, nes 1) kiekvienas žmogus – autonomiška būtybė, gebanti save priskirti tam tikrai tautai ar nacijai be valstybės įsikišimo; 2) siejimas savęs su tam tikra tauta nepriklauso nuo administracinių ar organizacinių aspektų, tokių kaip mokesčių mokėjimas ar gyvenamosios vietos įregistravimas.
Taip pat negalima pamiršti ir Lietuvoje gyvenančių užsieniečių. Tikslinga būtų teigti, kad subjektai, į kuriuos yra nukreipiama valstybės galia, turi turėti teisę daryti jai įtaką.
Lietuvoje savo gyvenimą kurti pasirinkę užsieniečiai nėra tik regioninės valdžios subjektai (tam tikrą laiką tam tikroje teritorijoje gyvenantys kitų šalių piliečiai turi teisę dalyvauti savivaldos rinkimuose), jie taip pat susiduria ir su nacionalinės valdžios politika per mokesčius, per verslo reguliavimą, švietimą ir t.t., todėl yra nelogiška valstybės ir individo santykį kurti tik iš vienos pusės ir nesuteikti balsavimo teisės nacionaliniu mastu.
Remiantis įvairiais skaičiavimais, beveik pusė pasaulio vienais ar kitais būdais remia dvigubos pilietybės įteisinimą arba jau yra tai padarę. Todėl galima teigti, kad dviguba pilietybė – tai globalaus pasaulio rezultatas.
Tai patvirtina praktika, kad valstybių ribos po truputį vis labiau blanksta, įvairios šalys sugeba atrasti vis įvairesnių bendradarbiavimo sričių ir alternatyvų siauram, į valstybės vidų orientuotam uždarumui ir izoliacijai.
Šiuo metu 89 pasaulio valstybės pripažįsta dvigubą ar daugiau nei vieną pilietybę. Apskritai bendra tendencija yra su laiku į dvigubos pilietybės atvejus žiūrėti liberaliau, yra atsisakoma įvairių apribojimų ir stengiamasi kuo mažiau limituoti asmenų galimybes priklausyti vienai ar kita politinei bendruomenei.
Lietuva, siekdama tapti konkurencinga bei stipria valstybe tiek regioniniame, tiek europiniame, tiek tarptautiniame lygmenyje turi pradėti mąstyti apie įstatymų pataisas dvigubos pilietybės klausimu. Lietuvių pasaulyje nėra tiek daug, kad galėtume sau leisti prarasti kiekvieną tautietį, kuris svetimoje šalyje, norėdamas užsitikrinti geresnes gyvenimo sąlygas, turi atsisakyti Lietuvos pilietybės vardan svetimos.
Mantas Šnioka yra Lietuvos liberalaus jaunimo pirmininkas