Nepaisant minėtų teiginių, Lietuvos dienraščiuose pasirodžiusi žinia, jog Seime siekiama žiniasklaidą įsprausti į tam tikrus, su demokratinėje visuomenėje galiojančiais principais nesuderinamus rėmus priverčia sunerimti bei abejoti ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos, bet ir demokratinės valstybės principų išmanymu.
Įstatymo pataisa, kuria siekiama į planuojamą suformuoti Visuomenės informavimo etikos asociaciją vietoje šiuo metu dirbančios Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (LŽLEK) priverstinai įtraukti Katalikų bažnyčios atstovus, ne tik kad užkirstų kelią visapusiškai žiniasklaidos raidai, uždėtų apynasrį laisvai bei autonomiškai minčiai, bet ir dar stipriau padalintų ar suskaldytų visuomenę.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnis skelbia, jog Lietuva – „nepriklausoma demokratinė respublika“, jį papildo 25 straipsnis, kuriame akcentuojama žmogaus teisė laisvai reikšti savo mintis ir už tai nebūti baudžiamam. Galbūt įstatymo pataisos rengėjai šioje vietoje norėtų akcentuoti tai, jog vis dėlto ši laisvė nėra absoliuti ir gali būti ribojama „tik įstatymu“, tačiau tai neparemia vienos konfesijos priverstinio kišimosi į žiniasklaidos darbą ir veiklą. Tuo pat metu yra dirbtinai formuojama nelygybė valstybėje egzistuojančių religinių bendruomenių atžvilgiu, kuomet viena, didžiausią statistinį populiarumą turinti bendruomenė yra išskiriama iš kitų. Juk visi žino, kad negalima diskriminuoti, pavyzdžiui Harė Krišna atstovų... Šioje vietoje belieka tik vienas kelias – priimti visų Lietuvoje egzistuojančių religinių bendruomenių atstovus į LŽLEK darbą, taip užtikrinant lygybę ir naikinant kliūtis bet kokiai diskriminacijai.
Jeigu į žurnalistų etikos priežiūrą yra įtraukiami aukščiausi religinių bendruomenių atstovai, kodėl gi neįtraukus ir aukščiausių valstybės pareigūnų, pavyzdžiui, Vyriausybės ar Seimo narių.
Ir jeigu į žurnalistų etikos priežiūrą yra įtraukiami aukščiausi religinių bendruomenių atstovai, kodėl gi neįtraukus ir aukščiausių valstybės pareigūnų, pavyzdžiui, Vyriausybės ar Seimo narių, kurie galėtų vertinti žiniasklaidos darbo kokybę?
Galiausiai žingsnis po žingsnio įtvirtinti vienos bendruomenės ar vieno asmens autoritetą, drausti ar per prievartą leisti tam tikrą informaciją, kuri oficialiai būtų vadinama kaip „tinkama“, „šviečiamojo pobūdžio“ ar „atitinkanti moralės normas“.
Nes juk liberali visuomenė jau nuėjo per toli, suteikdama nevaržomas laisves, vaikai kiekvieną dieną yra maitinami asmenybės formavimąsi žalojančia informacija, niekas nebeatskiria „gėrio nuo blogio“ ir visuomenė trokšta griežtos rankos valdymo.
Visa tai kol kas tik hiperbolizuotai bei ironiškai atspindėtas giluminis skubos tvarka užregistruotų įstatymo pataisų vertinimas. O iki tol Lietuvos Respublikos Seime dirbantiems tautos atstovams turėtų būti svarbu nepamiršti, jog Konstitucijoje įtvirtinta religijos laisvė tuo pat metu reiškia ir laisvę nuo religijos, todėl valdžia neturėtų stengtis reguliuoti ten, kur tai nėra pageidaujama.
Mantas Šnioka yra Lietuvos liberalaus jaunimo pirmininkas
