„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Mantas Šnioka: Valdančiųjų meilės stambiam verslui istorija

1912-ieji metai. Transatlantinio keleivinio laivo „Titanikas“ katastrofa. Ši, tuo metu greičiausio, didžiausio ir įspūdingiausio laivo istorija visuomenei labiau žinoma kaip dviejų jo keleivių meilės istorija.
Mantas Šnioka
Mantas Šnioka / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Netikėtai susitinka du visiškai skirtingi žmonės. Netikėtai įsimyli ir praleidžia gražiausias savo gyvenimo akimirkas kartu. Ir visgi jų meilei nėra lemta išsipildyti. Galbūt dėl aplaidumo, galbūt dėl puikybės ir nenoro pripažinti klaidų. „Titanikas“ nuskęsta, atsitrenkęs į ledkalnį, nusineša per du tūkstančius gyvybių ir vieną nuostabią meilės istoriją.

2015-ieji metai. Lietuvos Respublikos XVI Vyriausybės priimami strateginiai valstybės valdymo sprendimai. Ir socialdemokratų meilė stambiam verslui, kurią patvirtino dar šių metų pradžioje paskelbtas siekis iki naujųjų metų sukurti transporto įmonių holdingą. Jis turėsiąs decentralizuoti valstybinių įmonių valdymą bei palengvinti jų skolinimąsi rinkoje. Kol mirtis tas įmones išskirs. Gražu ir sveikintina. Galbūt reikalinga, galbūt net teisinga bei išganinga.

Kuriamas transporto įmonių holdingas turėtų suvienyti po Susisiekimo ministerijos skėčiu šiuo metu besiglaudžiančias įmones, tokias kaip „Lietuvos jūrų laivininkystė“, „Smiltynės perkėla“, „Lietuvos paštas“, „Lietuvos geležinkeliai“ ir kitas. Tai tik pirmas žingsnis. Socialdemokratų planuose – ir kitų valstybės įmonių sujungimas, išskiriant dar vieną mažesnį holdingą, kuris apimtų tokias bendroves kaip „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, valstybės įmonę „Infrastruktūra“. Ateityje į holdingą galėtų būti įtrauktas ir „Lietuvos oro uostas“.

Transporto įmonių holdingo kūrimas galiausiai gali tapti šydu, slepiančiu visus nesėkmingus Vyriausybės priimtus sprendimus.

Tačiau šiuose projektuose yra viena nedidelė problemėlė. Tik mažas ledkalnis Vyriausybės planų vandenyne. Viena esminių kuriamo holdingo sudedamųjų dalių – „Lietuvos jūrų laivininkystė“ – patiria gana didelius finansinius sunkumus. Skaičiuojama, kad tokia situacija yra susidariusi jau nuo 2009 metų, įmonės įsiskolinimai siekia 20 mln. eurų, per pirmus šešis 2015 m. mėnesius „Lietuvos jūrų laivininkystė“ patyrė daugiau kaip 4 mln. eurų nuostolių.

Vyriausybė, pradėjusi planuoti šios įmonės bankrotą, staiga apsigalvojo ir, kaip teigia susisiekimo ministras, besivadovaujanti konsultantų išvadomis, nusprendė suteikti 3 mln. eurų paskolą apyvartinėms išlaidoms iš „Lietuvos geležinkelių“ kišenės. Paskolos grąžinimo terminas buvo pratęstas. Įmonė toliau dirba nuostolingai. Seimui yra pateikiami holdingo kūrimą leidžiantys projektai. Bet šį penktadienį buvo paskelbta apie iniciatyvą skelbti įmonės bankrotą.

 

Ką tai sako apie transporto holdingo kūrimo ir strateginius Vyriausybės planus? Ogi nieko tokio blogo, tik kelias grėsmingas išvadas.

Transporto įmonių holdingo kūrimas galiausiai gali tapti šydu, slepiančiu visus nesėkmingus Vyriausybės priimtus sprendimus, arba bandymu prieš artėjančius Seimo rinkimus sudaryti iliuziją, kad būtent socialdemokratai dar kartą sugebėjo ištraukti valstybę iš nesėkmių – padengti visas nuostolingai veikiančių įmonių skolas, pagerinti jų skolinimąsi (įvaizdį rinkoje) ir efektyvinti jų darbą. Net nevykdydami jokių „naktinių reformų“.

Čia verta grįžti prie "Titaniko" istorijos. Laivo įgula, galbūt pernelyg pasitikėdama laivo galimybėmis, galbūt apakinta jo didingumo, užmerkė akis prieš atsakomybę. Faktas lieka faktu. Laivas nuskendo. Valdantieji, priešingai nei transatlantinio laivo įgula 1912 metais, dar nėra užplaukusi ant mirtinu tapti galinčio ledkalnio, tačiau vis dažniau užmerkia akis prieš jo pasirodymą valstybės strateginio valdymo radaruose.

Užuot atsikračius visų neveiksnių, pelno ir naudos nenešančių valstybinių įmonių, Vyriausybė ir toliau yra tvirtai pasiryžusi nekeisti pasirinkto kurso ir melstis jūrų dievams, kad "Lietuvos jūrų laivininkystė" kartu su savimi nenuskandintų visų į transporto holdingą jungiamų įmonių.

Ne laiku ir ne vietoje. Taip galima apibūdinti nuolatinį valstybės siekį "daryti" verslą. Šiuo metu ji ir taip yra didelė verslo magnatė, valdo apie 131 įmonę, kurių veikla daugiausiai susijusi su transporto struktūrų valdymu. Tai stipriai apsunkina galimybes pavieniams žaidėjams įeiti į rinką, konkuruoti tarpusavyje ir garantuoti atskaitomybę ir skaidrumą.

Įėjimo į tokią rinką, kurioje veikia didelės apimties valstybinės įmonės, barjerai smulkiesiems žaidėjams tampa per aukšti (konkuruoti sieksiančios įmonės, pavyzdžiui, iš privataus sektoriaus, turės pasiūlyti masto ekonomijos efektą, bent jau panašų paslaugų spektrą).

 

Nereikia teigti, kad smulkusis verslas yra pranašesnis už stambųjį, sukuria daugiau pridėtinės vertės ar pritraukia investicijų, tačiau reikia nepamiršti, kad būtent jam yra sukuriami nepakeliami reikalavimai.

Praėjusį rudenį buvo priimtas sprendimas apriboti mažųjų bendrijų egzistavimo galimybes, apmokestinant jų vadovus ir pačias iniciatyvas neracionaliais mokesčiais. Pavasarį Vyriausybė paskelbė apie siekius sureguliuoti pieno produktų rinką ir didžiąją dalį mokestinės naštos perkelti ant vartotojų pečių bei tuo pat metu apsunkinti sąlygas naujiems žaidėjams įeiti į šią rinką. Minimalios mėnesinės algos (MMA) didinimo klausimas, kaip kenkiančio smulkiajam verslui, jau darosi netgi nebeįdomūs ir ypatingai nuobodūs jos didinimą neva paremiantys argumentai dėl didėsiančių algų ir žmonių pragyvenimo lygio.

Liūdniausia darosi tada, kai visi šie sprendimai yra priimami ne remiantis racionalia logika, o politiniais sumetimais, skubos tvarka ar iš kaži kur gimstančia pašėlusia meile stambiam verslui. Tai ne tik iškreipia bendrą rinkos vaizdą, bet ir skaudžiai kenkia jaunam ir ypač smulkiajam verslui (ilgajame laikotarpyje negalėsiančiam išmokėti atlyginimų darbuotojams arba galiausiai bankrutuosiančiam), visiškai neprisideda prie valstybės ekonomikos gerinimo.

Nepaisant sentimentalios pradžios, šios istorijos moralas gali būti visiškai racionalus – atmestinas požiūris į atsakomybę negali būti pateisinamas. Būtent šito turėtų pasimokyti kiekvienas, šaltą žiemos vakarą žiūrėdamas legendinę Jameso Camerono juostą.

Mantas Šnioka yra Lietuvos liberalaus jaunimo pirmininkas

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų