Lietuvoje (Eurobarometro duomenimis) kas trečia moteris (31 proc.) nuo 15 metų amžiaus yra patyrusi fizinį ir (arba) seksualinį smurtą ir seksualinį priekabiavimą (35 proc.). Mūsų šalies įstatymai smurtą artimoje aplinkoje laiko nusikaltimu ir dėl jo žalos priskiria prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų, kurios vertinamos kaip žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas. Skaičiuojama, kad šio nusikaltimo nuostoliai per metus Lietuvoje galėtų siekti 1300 mln. eurų, atimdami galimybę finansuoti sveikatos, kultūros, socialines, sporto, švietimo programas.
Tyrimai atskleidžia, kad intymaus partnerio smurtas jaunesnių nei 45 metų amžiaus moterų grupėje sukelia sunkesnes sveikatos sutrikdymo pasekmes.
Tyrimai atskleidžia, kad intymaus partnerio smurtas jaunesnių nei 45 metų amžiaus moterų grupėje sukelia sunkesnes sveikatos sutrikdymo pasekmes. Jis tampa dažnesne ankstyvos mirties priežastimi nei kiti žinomi rizikos veiksniai, įskaitant rūkymą, nutukimą, aukštą kraujo spaudimą ar didelį cholesterolio kiekį. Besitęsianti psichologinė įtampa dėl tiesiogiai patiriamo smurto ar nuolatinio jo stebėjimo (pavyzdžiui, kai vaikai stebi smurtą prieš motiną) gali pasireikšti nespecifiniu lėtiniu skausmu, psichiatrinio pobūdžio simptomais, virškinamojo trakto, ginekologiniais ir centrinės nervų sistemos veiklos sutrikimais. Labiausiai paplitusios psichinės sveikatos pasekmės dėl smurto šeimoje yra depresija ir potrauminio streso sutrikimai, paliekantys gilias, ilgalaikes bei sunkiai pašalinamas pasekmes.
Nerimą kelia tai, kad 30 proc. atvejų, kai pirmą kartą patiriamas partnerio smurtas, atsitinka nėštumo metu. Jei buvo smurtauta anksčiau, agresija nėštumo metu turi tendenciją stiprėti, sukeldama ypatingą pavojų motinos ir vaisiaus sveikatai. Persileidimai ir negyvi gimę kūdikiai yra dažna šeimoje patiriamo smurto priežastis. Smurtą patiriančios moterys sudaro ir didžiąją daugumą tų, kurios siekia nutraukti nėštumą.
Mokslininkų sukaupta informacija negailestinga. Tačiau Lietuvoje vis dar atsiranda organizacijų, kurios prisidengdamas rūpesčiu šeimos gerove neigia smurto problemą ir imasi aktyvaus nusikaltėlių gynimo vaidmens. Pavyzdžiui, Vaiva Truncytė, VšĮ „Pažangūs sprendimai“ atstovė, pranešime žiniasklaidai teiraujasi „Ar tikrai tik jo [vyro] nesugebėjimas spręsti konfliktų sukelia nevaldomą agresiją? Kodėl vyrai vienų moterų bijo, kitas gerbia, trečias muša?“ Ir referuodama į žiniuonės (!) patarimus, pateikia savo cinizmu pribloškiantį paaiškinimą: kenčia tos, kurios vengia pataikauti vyrui, nesusilaiko nepareiškusios nuomonės ir nepakankamai stengiasi prisiderinti prie smurtautojo įnorių. Trumpai tariant, pateikia pradžiamokslį tiems, kas siekia, kad smurtas artimoje aplinkoje nesiliautų.
O kad prievarta vešėtų, reikia visai nedaug – paversti ją nematoma: užtildyti aukas, pasėti abejones nukentėjusiųjų pasakojimais, izoliuoti nuo socialinių palaikymo tinklų ir nuolat juodinti suverčiant atsakomybę už nusikalimą.
O kad prievarta vešėtų, reikia visai nedaug – paversti ją nematoma: užtildyti aukas, pasėti abejones nukentėjusiųjų pasakojimais, izoliuoti nuo socialinių palaikymo tinklų ir nuolat juodinti suverčiant atsakomybę už nusikalimą. Būtent tuo, sprendžiant iš pranešimo žiniasklaidai, ir užsiima VšĮ „Pažangūs sprendimai“ įgyvendindami tęstinius 72 akademinių valandų trukmės neformaliojo socialinių darbuotojų mokymus. Ar tenka stebėtis, kad po tokio apsukraus valstybės lėšų įsisavinimo (mokymų programa Nr. 221000271 „Socialinių darbuotojų mokymosi ir bendrų gebėjimų stiprinimas“ buvo finansuojama Švietimo ir mokslo ministerijos lėšomis) Lietuva Europos Sąjungos šalių kontekste išsiskiria ypač neigiamu požiūriu į smurto aukas ir polinkiu pateisinti smurtautoją. Net 45 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad pati moteris išprovokuoja smurtą, kai ES tokiai nuomonei pritaria tik 17 proc. respondentų.
Kai, vertinant smurtą artimoje aplinkoje, remiamasi žiniuonių, bet ne mokslininkų įžvalgomis, o mokymų programos nuostatos grindžiamos vyrų smurtinio elgesio pateisinimu ir žalos menkinimu, aukų kaltinimu, vyrų pranašumo prieš moteris ir lyčių nelygybės nuostatų įtvirtinimu, kyla ne tik pagrįstų klausimų apie pamatines mokymų programos nuostatas, ją rengusių (vykdžiusių) asmenų kompetencijas, bet ir nerimas dėl mokesčių mokėtojų lėšų naudojimo iniciatyvoms, kurios iš esmės prieštarauja valstybės keliamiems tikslams ir tarptautiniams įsipareigojimams veiksmingai mažinti smurtą artimoje aplinkoje.
Ypač pavojinga, kad klaidinanti ir pažangią tarptautinę praktiką neigianti informacija diegiama socialiniams darbuotojams, kurie turėtų padėti smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims atlikdami veiksmingą prevenciją. Aukų kaltinimas ne tik nepadeda spręsti opios problemos, bet skatina ją slėpti, vengti pagalbos ir iš esmės palaiko smurto ideologiją. Vos tik kritikos strėles susminga į nukentėjusiąją, sukuriamos tobulos sąlygos smurtautojui veikti, išvengiant visuomenės pasmerkimo.
Tyrimai atskleidžia, kad smurto artimoje aplinkoje mastai yra tiesiogiai susiję su visuomenės pritarimo vyrų dominavimui, stereotipiniu lyčių vaidmenų pasiskirstymu, ir smurtinių konflikto sprendimo būdų normalizavimu. Smurtautojai yra linkę neigti atsakomybę už įvykdytą nusikaltimą, kaltinti aukas ar kitus išorinius veiksnius. Jie randa būdų, kaip įtikinti save ir kitus, kad nėra kalti dėl smurtavimo. Todėl siekiant veiksmingai kovoti su smurto artimoje aplinkoje problema, būtina formuoti ne agresijos valdymo įgūdžius, o suvokimą, kad smurtas – smurtautojo pasirinkimas, pagrįstas vyro galia ir privilegijomis, kurias suteikia lyčių nelygybe grindžiama visuomenės struktūra. Būtent jos transformacijos ir turėtų siekti pažangūs sprendimai, jeigu jie yra pažangūs.
