Ar būtent ji lemia, kad vieši kelių dešimčių moterų pareiškimai apie patirtą seksualinį įtakingo vyro priekabiavimą nėra laikomi pakankama priežastimi prokuratūrai ikiteisminį tyrimą pradėti savo iniciatyva? Įdomu, kokios reakcijos sulauktume, paaiškėjus, kad tokiu pat mastu buvo seksualiai priekabiauta prie vyrų?
Vertinant su Kęstučiu Pūku siejamą seksualinį skandalą, viešas interesas neįžvelgiamas. Nukentėjusiosios raginamos gintis privačia tvarka (suprask, tai – tik asmeniška jas palietusi problema). Tačiau išviešinti Seimo nario veiksmai tėra kelios gijos tankiame, visuomenę apraizgiusiame seksualinės prievartos voratinklyje. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje 35 proc. moterų nuo 15 metų amžiaus yra patyrusios seksualinį priekabiavimą.[1] Tokį kiekį žmonių paveikus infekcijai (o nebaudžiami nusikaltimai yra kibus, greitai plintantis užkratas), būtų skelbiama nacionaliniam saugumui grėsmę kelianti pandemija ir imtasi visų prevencinių priemonių jai pažaboti. Tačiau susidūrus su masinio lytinio priekabiavimo atveju visuomeninė reikšmė neįžvelgiama – „skęstančiosios“ paliekamos gelbėtis savo iniciatyva.
Keistokas tvarkos ir teisingumo supratimas. Antra vertus, nėra čia kuo stebėtis. Lietuvos visuomenė linkusi pateisinti seksualinį ir psichologinį smurtą lyties pagrindu labiausiai visoje ES[2]. Keturi iš dešimties Lietuvos respondentų linkę manyti, kad moterys „išgalvoja arba perdeda pareiškimus apie smurtą“ (LT – 42 proc., ES – 22 proc.), beveik pusė mano, kad smurtą išprovokuoja pati nukentėjusioji (LT – 45 proc., ES – 17 proc.) ir tik šeši iš dešimties respondentų tiki, kad seksualinė partnerio prievarta turi būti draudžiama įstatymais (LT – 7 proc., ES vidurkis – 86 proc.)[3].
Lietuvoje ypač ryški, dažna ir todėl norma tapusi, tendencija neigti seksualinę moters autonomiją. Trikdančių žinučių siuntinėjimas, dviprasmiški juokeliai, komentarai, lietimas nepageidaujamu būdu yra daugelio (jaunų) moterų kasdienybė – taip elgiasi vadovai, dėstytojai, kolegos[4]. Kol kova su seksualiniu priekabiavimu nėra tapusi viešu interesu, moterys verčiamos jį išgyventi kaip neišvengiamą, konkrečiam amžiaus tarpsniui būdingą (visuomenės) ligą ir puoselėti viltį, kad pavyks išvengti sunkių komplikacijų.
Viltis miršta paskutinė, tačiau optimizmas mąžta, kai žinai, kad populiarioji kultūra, reklamos, stereotipais paremtos švietimo priemonės formuoja požiūrį, kad (1) moteris privalo būti seksuali ir stengtis pa/įtikti vyrui, (2) yra neverta pagarbos, jeigu nuosekliai vykdo pirmame punkte išvardintus nurodymus, (3) pati kalta dėl patirtos prievartos, kuri vertinama kaip derama socialinė sankcija. Agresoriaus atsakomybė šiame socializacijos sąvade nėra minima paliekant pilną laisvę veikti.
Strategija pateisinti smurtautoją ir apjuodinti auką veiksmingai taikyta (naudojama) kare, kai moterų išniekinimas tampa masiniu, prieš tam tikras bendruomenes nukreiptu ginklu, kuris daro ilgalaikį, sunkiai pašalinamą ir kelias kartas traumuojantį poveikį. Fizinės žaizdos užgyja ir pasimiršta, seksualinė prievarta – ne. Tai puikiai žino tie, kas ją naudoja, nes karo situacijose platesniu mastu imamasi įrankių, kurių efektyvumas patikrintas taikos metu. Jeigu gyventume pasaulyje, kur pasmerkimo stigma krenta ant seksualinių priekabiautojų, prievartautojų ir žagintojų, niekas šių praktikų netaikytų net ir ekstremaliomis karo sąlygomis – piktnaudžiaujantieji galia nenorėtų užsitraukti sau gėdos.
Jeigu gyventume pasaulyje, kur pasmerkimo stigma krenta ant seksualinių priekabiautojų, prievartautojų ir žagintojų, niekas šių praktikų netaikytų net ir ekstremaliomis karo sąlygomis – piktnaudžiaujantieji galia nenorėtų užsitraukti sau gėdos.
Jeigu… Tačiau taip nėra, todėl didelė dalis Lietuvos moterų gyvena šio orumą paminančio, taikos metu vykstančio, nematomo karo sąlygomis. Jo iniciatoriais tampa ir per klaidą iškepti politikai, ir neskoningai šmaikštaujantys televizijos žvaigždūnai, ir vyriška viršenybe piktnaudžiaujantys vadovai, kolegos, bendramoksliai ar net praeiviai gatvėje. Seksualinis priekabiavimas pasitelkiamas kaip veiksminga priemonė grąžinti moteris į visuomenės paraštes, atgrasant nuo aktyvesnio dalyvavimo kultūrinėje, ekonominėje, politinėje veikloje. Tereikia šiek tiek paniekos, nepadorumą pabrėžiančios etiketės, vieno kito nederamo veiksmo ir žinutė apie „jos vietą“ pasiekia adresatę – moterys „pačios“ atsisako darbo geriau apmokamose srityse, dalyvavimo priimant sprendimus, verslo iniciatyvų ir nebenori ginti savo prigimtinių teisių teismuose.
Ką visa tai sako apie visuomenę, kurioje gyvename? Kad moterys, nepaisant šimtmetį įtvirtintų politinių teisių, nėra laikomos visaverčiais žmonėmis ir nesitiki sulaukti teisingumo. Todėl paprotinę tradiciją smerkti priekabiautojų taikiniais tapusias nukentėjusiąsias būtina keisti ir deramai įvertinti smurtautojų elgesį, nes asmens sudaiktinimas piktnaudžiaujant galia ne tik kad nedera su pagarbos žmogui principais, bet ir griauna visuomenės pamatus.
Margarita Jankauskaitė yra Lygių galimybių plėtros centro ekspertė
[1] Smurtas prieš moteris: tyrimas visoje ES ir pagrindiniai jo rezultatai. Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra (2014). Europos Sąjungos leidinių biuras, Liuksemburgas.
[2] Special Eurobarometer 449: Gender-based violence. https://data.europa.eu/euodp/en/data/dataset/S2115_85_3_449_ENG
[3] Eurobarometras: Lietuviai labiausiai ES linkę pateisinti seksualinį smurtą. http://hrmi.lt/eurobarometer-lithuanians-tend-to-justify-sexual-and-psychological-violence/
Straipsnis parengtas remiant Europos Sąjungos „Rights, Equality and Citizenship Programme and Pilot Projects 2014“ programai. Už teksto turinį yra atsakingas žmogaus teisių portalas Manoteises.lt, tekstas neatspindi Europos Komisijos nuomonės“.
