Žino ir tai, kad tos pačios lyties asmenų santykių įteisinimo priešininkus jungia nežinojimas, ribotas žmogaus prigimties suvokimas ir absoliutinimas taip vadinamų didžiųjų nacionalinių vertybių – tautinės kultūros, papročių, krikščioniškojo tikėjimo.
Po Orlando žudynių sunku kalbėti ramiai ir nuosaikiai apie Lietuvoje gyvenančių piliečių diskriminavimą. Lietuvos visuomenei būtina nurodyti, kodėl iki šiol keroja neapykanta LGBT bendruomenei ir kodėl Lietuvoje ši bendruomenė yra beteisė.
Jau trečią dešimtmetį Lietuvoje kalbame apie tai, kad tos pačios lyties santykių įteisinimo priešininkai pažeidžia žmogaus teises, pasitelkę selektyvųjį teisingumą taiko žmogaus teises tik heteroseksualams. Lietuvos LGBT bendruomenė Lietuvos valstybėje iki šiol yra tik ženklinama neišprususių žmonių neapykanta, neaiškinant politinėje, socialinėje, švietimo sferose šios neapykantos kilmės.
Lietuvos prezidentė ir ministras pirmininkas pareiškė užuojautą dėl Orlando naktinio klubo tragiškos žmonių žūties. Tačiau šie aukšti Lietuvos pareigūnai niekada nepareiškė, kad Lietuvoje atėjo metas stabdyti neapykantą, nukreiptą prieš LGBT bendruomenę.
Jau trečią dešimtmetį mūsų valstybėje skleidžiami homofobų argumentai tam, kad į Lietuvos Konstituciją būtų įterptas toks šeimos apibrėžimas, kuriuo šeima tapatinama su vyro ir moters santuoka, su tėvystės ir motinystės papildomumu. Lietuvoje konservatyviems politikams ir bažnytininkams homofobija reikalinga kaip instrumentas siekiant įgyvendinti tradicinės šeimos modelį ir tradicinės šeimos stiprinimo įstatymą, kuris yra diskriminacinis tų piliečių atžvilgiu, kurie renkasi kitokią šeiminių santykių formą.
Apie heteronormų hegemoniją parašyta daug mokslinių darbų pasaulyje ir Lietuvoje (pvz. Heteronormos hegemonija. Homoseksualių žmonių socialinė atskirtis ir diskriminacinės patirtys. Vytauto Didžiojo u-tas, Kaunas, 2007), tačiau šie darbai nepanaikina homofobijos kaip mentalinio būvio, nes aklas tradicijų, stereotipinio lytiškumo garbinimas yra sąmoningai maitinamas religiniu fundamentalizmu, nacionalizmu bei politikų pragmatizmu bet kokia kaina išlikti valdžios struktūrose. Tokiu būdu ir paminamos ne tik LGBT kaip socialinės grupės žmogaus teisės, bet ir kuriamos sąlygos keroti psichologiniam smurtui prieš LGBT bendruomenę.
Lietuvos prezidentė ir ministras pirmininkas pareiškė užuojautą dėl Orlando naktinio klubo tragiškos žmonių žūties. Tačiau šie aukšti Lietuvos pareigūnai niekada nepareiškė, kad Lietuvoje atėjo metas stabdyti neapykantą, nukreiptą prieš LGBT bendruomenę. Kad atėjo metas priimti įstatymus, kurie LGBT bendruomenei kaip Lietuvos piliečiams suteiktų teisę į valstybės saugomą asmeninį gyvenimą ir į socialines garantijas. Taigi, Lietuvoje tos pačios lyties santykiai neįteisinti todėl, kad tam tikri politikai savo neveiklumu remia religinį fundamentalizmą, politinį konservatizmą ir neskatina visuomenės švietimo.
Lietuvoje prieš parlamentinius rinkimus pasigirsta balsų, jog priešingų pasaulėžiūrų žmonės turėtų ieškoti skirtingoms pusėms priimtinų problemų sprendimų, kad šalyje būtų kuriama visų piliečių gerovė. Tačiau tam, kad skirtingų pažiūrų žmonės galėtų pradėti tartis, yra būtina pripažinti žmogaus teises ir laisves ir jas ginti konkrečiais įstatymais, nevadinant propaganda to, kas neišprususiems politikams yra nesuvokiama, tai yra žmogaus prigimties sudėtingumas, kitoks lytiškumas ir kitokios šeimos formos.
Mokslo pripažinta, kad žmogui yra būdingos išsivysčiusios smegenys ir abstraktus mąstymas, plačios mąstymo tobulėjimo galimybės. Tačiau tam tikri individai blokuoja savo smegenis prietarais, fanatišku tikėjimu, moralės dogmomis ir agresyviai priešinasi kitoniškumui, socialinių santykių kaitai, agresyviai braunasi į kitatikių ir netikinčiųjų ar etninių ir lytinių mažumų gyvenimą.
Agresyvumas kaip instinktas ir psichinė individo savybė, pasireiškianti autoritarizmu, nacionalizmu, fašizmu, rasizmu, ksenofobija, homofobija, seksizmu, plačiai aptarti pasaulio ir Lietuvos mokslininkų, tačiau politikai beveik nesidomi moksliniais teoriniais darbais.
Atvirkščiai, kai kurie pasaulio ir Lietuvos politikai didžiuojasi savo nežinojimu ir tingiu ar sustingusiu protu. Todėl nereikia stebėtis, kad į jų smegenis neprasiskverbia žinojimo šviesa. Tačiau apie tai reikia viešai kalbėti, nes ribotas suvokimas žmogaus teisių srityje daugiau neturėtų būti Lietuvos vidaus politikos skiriamasis bruožas.
Lietuva skelbiasi esanti katalikiška valstybė, kurioje žmogaus prigimties ir tradicinio lytiškumo sampratos, tradiciniai lyčių santykiai pateikiami kaip nekintančios vertybės, kurios diegiamos nuo mažens, stiprinamos švietimo sistemomis, tautiniu, religiniu, patriotiniu ugdymu, taip formuojant suvokimą, kad Lietuvoje tėvynę myli tik konservatyviai mąstantys baltaodžiai heteroseksualai.
Neugdant kritinio mąstymo, nepateikiant įvairiapusės informacijos apie žmogaus prigimtį, lyčių istoriją, lygių galimybių formavimą demokratinėje visuomenėje, mąstančio žmogaus sąmonė cementuojama religinėmis ir moralinėmis dogmomis.
Tačiau žmogaus mąstymas yra gyvybingas tol, kol jis yra šlifuojamas, perkuriamas, papildomas nauja informacija. Žmogus, neišmokęs savarankiškai mąstyti, tarsi papūga kartoja kitų sureikšmintas vertybes, nes joms pritaria dauguma. Gyventi taip yra saugiau nei mąstyti savo galva ir ginti savo pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą, kuri grindžiama žmogaus teisėmis, laisvėmis bei laisvamanybe.
Politikos filosofas Alvydas Jokubaitis savo knygoje „Vertybių tironija ir politika“ (Vilnius, 2012) apžvelgia įvairias vertybių teorijas, taikliai pabrėždamas mintį, kad politika neturi jokių vertybių, todėl jas skolinasi iš kitų sričių. Politikai, kurie nepasižymi savarankišku ir originaliu mąstymu, kartoja skolintas vertybes tol, kol šios virsta beprasmėmis banalybėmis. Šios banalybės pradedamos garbinti kaip dievybės, kurių nedera viešai kritikuoti ar neigti.
Aklas tradicinis, religinis tikėjimas blokuoja kritinį mąstymą, stabdo gebėjimą pažinti kintančią tikrovę.
Taip Lietuvoje tapo sureikšminta tradicinė šeima, tradicinės lytiškumo, vyriškumo ir moteriškumo sampratos bei dieviškasis gyvybės atsiradimas, kurių neigimas sukelia konservatyviai mąstančiųjų politikų, bažnytininkų, šeimos ir tėvų asociacijų liepsningą neapykantą tiems, kurie mąsto kritiškai ir teigia, kad religinis iracionalumas stabdo žmogaus intelektinį tobulėjimą.
Tradicinių vertybių šalininkai nekrikščioniškai puola lyčių lygybės, lygių galimybių, žmogaus teisių ir laisvių gynėjus, kurie pasisako už tos pačios lyties santykių įteisinimą Lietuvoje. Taigi, mūsų valstybėje egzistuoja dviejų rūšių vertybės: tų žmonių, kurie tiki Šventojo Rašto tiesomis ir pasisako už nekintančių verčių, dogmų ir moralų pasaulį, ir tų, kurie vertina mokslo tiesas, tiki kintančiomis, naujais atradimais papildytomis, mokslo vertybėmis, kurių reikšmingumą patvirtina žmogaus gyvenimo praktika.
Aklas tradicinis, religinis tikėjimas blokuoja kritinį mąstymą, stabdo gebėjimą pažinti kintančią tikrovę. Tai paprasta įrodyti: tos pačios lyties santykių pripažinimas ir įteisinimas Europos ir pasaulio šalyse nesugriovė nei tradicinės šeimos modelio, nei tradicinio lytiškumo, stereotipinio moteriškumo ir vyriškumo sampratų, kadangi šios sampratos yra sąmoningai saugomos dėl kelių priežasčių: kad būtų išsaugota konservatyvioji šalies vidaus politika, ir kad būtų sėkmingai plėtojamas pelningas įvairių sričių verslas, grindžiamas lyčių ir lytiškumo stereotipais.
Taigi todėl Lietuvos politikos gražuliai, dagiai, urbšiai, aleknaitės ir baškienės neturėtų sriūbauti, kad žmogaus teisių gynėjai naikina tradicinę šeimą ir tradicinį lytiškumą. Šių reiškinių sunaikinti neįmanoma dėl žmogaus prigimties ypatumų – žmonės gimsta ir elgiasi kaip lytinės būtybės. Tačiau politinio pragmatizmo tikslais lytiškumas kaip tramplynas į politiką yra puikiai išnaudojamas įvairių politinių, religinių ir verslo grupuočių.
Akivaizdu, kad XXI amžiuje kova vyksta ne dėl vertybių sistemų, o dėl politinės valdžios ir įtakos visuomenei. Priešrinkiminėje Lietuvoje politinės partijos piešia naujos, laimingos, turtingos ir teisingos visuomenės paveikslą, tačiau patekusios į valdžią neįgyvendina naujumo ir teisingumo idėjų žmogaus teisių srityje, o, atvirkščiai, kaip aukščiausiąjį gėrį akcentuoja tradicines vertybes, kurios ir yra sustojęs laikas ir sustingusios pažiūros, blokuojančios visuomeninių santykių raidą.
Lietuvos partinėse struktūrose nėra skatinamas partijos narių kritinis mąstymas. Už kritinį mąstymą partiečiai yra išstumiami iš „pateptųjų“ rato, nužeminami rinkimų sąrašuose, o Į artimųjų ratą priimami tie, kurie galvoja ir kalba taip, kaip nori partijų vadai. Todėl Lietuvoje dėl tradicinio politinių lyderių mąstymo LGBT problemos yra nesprendžiamos.
Ir pabaigai – priešiškumą ir smurtą prieš LGBT bendruomenę galima skatinti ir politikų tyla bei neveiklumu. Todėl matau tik vieną išeitį – LGBT bendruomenė Lietuvoje turėtų būti labiau matoma ir aktyvesnė reikalaudama savo teisių, nes žmogaus teisės mūsų valstybėje dar nėra tikroji nacionalinė vertybė.
Marija Aušrinė Pavilionienė yra Seimo narė, socialdemokratė
