Pažvelkime, ar gali Lietuva džiaugsmingai žymėti moterų šventę.
Demokratėjanti Lietuva nėra izoliuota sala. Lietuvos moterys turėtų stebėti tai, kas vyksta kaimynystėje – Lenkijoje, Rusijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, kur pažeidžiamos moters ir žmogaus teisės, kadangi visada yra realus pavojus, jog mūsų valstybėje, ypač prieš Seimo rinkimus, ims reikštis visokio plauko žmogaus teisių priešininkai – nacionalistai, religiniai fundamentalistai, konservatyvių pažiūrų piliečiai.
Naujos Jungtinių Tautų darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 metų penktasis tikslas skirtas lyčių lygybei plėtoti. Brėžiant šį tikslą akcentuojama, kad darnus vystymasis be lyčių lygybės įgyvendinimo negalės būti pasiektas, nors kiekvieno asmens pagrindinė teisė yra nepatirti diskriminacijos.
Moterų istorinių visuomeninių ir šiuolaikinės visuomenės laimėjimų aptarimas šventinę Kovo 8 –ąją, deja, negali būti labai pakilus todėl, kad šiandien pasaulio konservatyvios jėgos deda dideles pastangas, siekdamos grąžinti demokratėjantį pasaulį prie moters – kūno vergės sampratos, traktuoti moterį kaip biologinę būtybę, kaip vyro lytinio instinkto tenkintoją ir vaikų gimdytoją.
Tol, kol visuotinai nebus pripažintos moters lytinės, reprodukcinės teisės, kol moters kūnas bus kontroliuojamas vyrų ir bažnyčios tarnų, kol moteris pati negalės planuoti savo šeiminio ir visuomeninio gyvenimo, bus neįmanoma tvirtinti, jog moters teisės ir laisvės yra apgintos, o lyčių lygybė yra įgyvendinta.
Demokratinėje Lietuvoje konservatyvių jėgų pasipriešinimo ir bažnyčios opozicijos dėka iki šiol nepriimti Reprodukcinės sveikatos, Pagalbinio apvaisinimo, Lyties keitimo įstatymai.
Konservatyvios jėgos išradingai vienijasi prieš moters teises ir laisves. Joms diriguoja „Laisvės gynimo sąjunga“ , įsikūrusi 1994 m. JAV, kuri jungia virš 200 krikščioniškų asociacijų, ir kuri pasisako prieš šeimos planavimą, kontraceptikų vartojimą, nėštumo nutraukimą, lytinį ugdymą mokyklose, ragina medikus atsisakyti atlikti abortą bei rengia falsifikuotus kaltinimus ir tariamus teisinius argumentus prieš Šeimos planavimo federaciją, pažangias moterų organizacijas, parlamentines grupes, pasisakančias už reprodukcines teises.
Šios Sąjungos moto yra „Už tikėjimą ir teisingumą“, tačiau minėta organizacija teisingumą suvokia savaip – tai teisingumas tik tikintiesiems ir vyriškajai tvarkai. Apie 3000 šios asociacijos teisininkų fabrikuoja teiginius prieš moters teises, kuriuos kaip išmoktą pamoką kartoja tie įvairių valstybių piliečiai, kurie priklauso fanatiškai „prieš pasirinkimą“ armijai. Šiuos teiginius kartoja ir kai kurie Seimo nariai, Lietuvos bažnytininkai, pamaldūs medikai.
Moters reprodukcines teises ir laisves išradingai neigia autoritarinės valstybės savo socialine politika. Kai autoritarinė valstybė pažeidžia suverenios valstybės teritorinį vientisumą ir okupuoja nepriklausomos valstybės teritoriją, joje įvedamas režimas, kuris kelia grėsmę moters sveikatai ir gyvybei.
Štai, 2016 m. sausį Rusijos okupuotoje Abchazijoje buvo priimtas įstatymas draudžiantis nėštumo nutraukimą, aiškinant, kad aborto draudimas yra būtina priemonė vaikų prieaugliui Abchazijoje didinti, ir kad aborto kriminalizavimas yra negimusio vaiko teisių apsauga.
Ši įstatymo prieš moterį prievarta primena pietinių JAV valstijų vergvaldinę praeitį, kai baltieji plantatoriai steigė vergų veislynus, kuriuose baltieji aristokratai lytiškai prievartavo verges, savo prievartą pateisindami plantacijų darbo jėgos didinimu.
Abortas gali būti uždraustas ir kitoje Rusijos okupuotoje Pietų Osetijos teritorijoje. Teigiama, kad Rusijos pakraščiuose vykdomi žmogaus teisių pažeidimai, yra repeticijos rengiantis priimti diskriminacinius įstatymus, šiuo atveju – drausti abortą visoje Rusijoje, kaip tai jau buvo padaryta 2013 m. priėmus įstatymą, draudžiantį netradicinių lytinių santykių propagandą Rusijos Federacijoje.
Prieš moters teises vienijasi ir konservatyvios demografinės bei tėvų asociacijos, kurios skelbiasi tradicinės šeimos gelbėtojais. Europos forumo nariai, atstovaujantys ES parlamentines vystomojo bendradarbiavimo, reprodukcinės sveikatos ir teisių grupes, buvo įspėti apie tai, kad Gruzijoje, Tbilisyje, šių metų gegužę 16-18 dienomis rengiamas Pasaulinis šeimų kongresas, kuriame bus aukštinamas religijos vaidmuo remiant santuoką ir tradicinę šeimą, neigiamos lyties studijos ir lytinis ugdymas kaip šeimos griovimo, tėvystės ir motinystės neigimo pamatas, pateikiant absurdiškus tvirtinimus, kad lytiškumo ir lyties tyrimai yra grindžiami marksizmo teorija, kad žmogaus teisių gynėjai pasisako už demografinę krizę, nepripažįsta natūralaus žmogaus dauginimosi.
Lietuvoje jau antrą Seimo kadenciją girdime panašias mintis konservatyviai mąstančiųjų, kurie remiasi 2008 metais sukurpta diskriminacine šeimos politikos koncepcija, ir registruota Seime Lietuvos Konstitucijos 38 straipsnio pataisa, kuria šeima apibrėžiama kaip vyro ir moters santuoka.
Būtų gražu, kad kovo 8 d. Lietuvos moterys duotų vienybės įžadus, jog visada sieks, kad Lietuvos, Europos, pasaulio moterys nebūtų vyrų verčiamos kūno vergėmis, kad moteriškoji lytis daugiau niekada nebūtų vadinama „silpnąja“ ar „antrąja lytimi“.
Taigi, nors Lietuva nėra Abchazija, tačiau Lietuvoje vis dar tikimasi įstatymu reguliuoti intymų žmogaus gyvenimą, taip paminant moters laisvą pasirinkimą ir žmogaus teises. Beje, demokratinėje Lietuvoje konservatyvių jėgų pasipriešinimo ir bažnyčios opozicijos dėka iki šiol nepriimti Reprodukcinės sveikatos, Pagalbinio apvaisinimo, Lyties keitimo įstatymai. Mokyklose nėra pažangios lytiškumo ugdymo programos.
Taigi, akivaizdu, jog Lietuvos moterys turi kovoti už savo vaikų ir vaikaičių lytinių, reprodukcinių teisių pripažinimą, vaiko ir žmogaus teises gauti informaciją ir sveikatos priežiūros paslaugas.
Džiugią Moters dienos nuotaiką temdo ir migrantų, pabėgėlių krizė, kurią kovo 3 dieną Europos parlamente aptarė 28 Europos valstybių atstovės, susitelkdamos ties moterų ir mergaičių pabėgėlių, prieglobsčio prašytojų dramatiškais likimais bei smurtu, vykdomu prieš moteris trečiojo pasaulio šalyse.
Parlamentarų susitikime buvo teigiama, kad Viduržemio jūrą raudonai nudažė žuvusių žmonių kraujas, kad pabėgėlių sraute yra apie 60 procentų moterų ir mergaičių, kurios prievartaujamos kelionėje, yra grobiamos, keliauja besilaukiančios kūdikių ar su keliais vaikais.
Moterims nesuteikiamos elementarios higienos ir sveikatos priežiūros paslaugos, arba jų pabėgėlės atsisako, nes bijo atsilikti nuo šeimos, ar dėl islamo tikėjimo dogmų vengia vyro mediko siūlomos pagalbos.
Tarpparlamentiniame susitikime buvo pabrėžta, kad, siekiant suvaldyti migrantų krizę, neskiriamas dėmesys prievartai prieš moteris ir mergaites, kurią bėglės patiria kelionėje ar pabėgėlių stovyklose. Neatviraujama ir apie mergaičių pabėgėlių likimą Turkijoje – prievartinį ištekinimą už pagyvenusių turkų, taip siekiant rasti prieglobstį visai šeimai naujoje šalyje, ir apie mažamečių vaikų dingimą.
Susirūpinta ir tarptautinės visuomenės abejingumu dėl žmonių žudynių Nigerijoje, dėl teroristų pagrobtų ir prievartautų 276 Boko Haram moksleivių likimų. Tos, kurios liko gyvos ir sugebėjo būdamos nėščios pareiti namo, buvo bendruomenės atstumtos. 210 mergaičių buvo ieškoma tol, kol buvo aptikta masinė mergaičių kūnų kapavietė.
Įvairių šalių parlamentarų išsakytos mintys bus įterptos į EP Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto rengiamą rezoliuciją dėl moterų ir mergaičių pabėgėlių, prieglobsčio prašytojų Europos Sąjungoje padėties gerinimo.
Aktyviosios, pažangiai mąstančios Lietuvos moterys, minėdamos Tarptautinę Moterų solidarumo dieną, turėtų visada prisiminti, kaip sunkiai buvo iškovotos moters teisės ir laisvės. Būtų gražu, kad kovo 8 d. Lietuvos moterys duotų vienybės įžadus, jog visada sieks, kad Lietuvos, Europos, pasaulio moterys nebūtų vyrų verčiamos kūno vergėmis, kad moteriškoji lytis daugiau niekada nebūtų vadinama „silpnąja“ ar „antrąja lytimi“.
Marija Aušrinė Pavilionienė yra Seimo parlamentinės moterų grupės, socialdemokratė
