Kokybiškas mokymas, švietimo reformos – dabar ne tik edukologijos entuziastų, bet ir valstybių vadovų, verslininkų, investuotojų dėmesio centre. „McKinsey Global Institute“ prognozuoja, kad jau per artimiausius 10 metų technologijos pakeis apie 400 mln. darbo vietų ir pataria susirūpinti socialinių ir emocinių kompetencijų lavinimu.
Nieko keisto, kad prie švietimo temos buvo grįžtama ir šių metų Pasaulio ekonomikos forumo diskusijose. O naujausias Investuotojų pasitikėjimo indeksas rodo, kad ypatingą nerimą investuotojams Lietuvoje kelia būtent švietimo sritis.
Robotika, dirbtinis intelektas pasaulį dabar keičia taip, kaip garo variklis 18 amžiuje ar internetas prieš 30 metų. Akivaizdu, kad tokios mokyklos, kuriose mokėmės mes, turi išnykti. Kas užims jų vietą?
Šiandienos mokykla – praėjusio amžiaus palikimas
Tūkstančius metų vaikai buvo auklėjami tam, kad nuo žaidimų kuo greičiau pereitų prie darbų. Kad padėtų vyresniems medžioti, sodinti žirnius ir galiausiai – valyti gamyklų kaminus. Vaikiškų norų slopinimas, grįstas baime ir griežta disciplina, 18 amžiuje transformavosi į mokyklą.
„Sėskit į savo vietas, nekalbėkit, klausykit manęs, kai pasakysiu atsiverskite sąsiuvinius ir pradėkite pildyti, tik vienas atsakymas teisingas, sprendimui turit 45 minutes, kai nuskambės skambutis – užduotis padėkite ant stalo. Įvertinimas rytoj, taisytis negalima.“ Ar tokie nurodymai neprimena instrukcijų fabriko darbuotojams?
Nieko keisto, nes mokykla ir buvo sukurta tam, kad paruoštų produktyvius gamyklų tarnautojus, patikimus karius. Tokia mokykla buvo sukurta prieš šimtus metų Prūsijoje. Panašią ją turime ir šiandien. Prūsiško ugdymo tradicijose užstrigusi ne tik Lietuva, bet ir daugelis kitų šalių, pavyzdžiui JAV, Vokietija.
Išlaikėme panašų turinį – griežtas tvarkaraštis, atskiros disciplinos, klasės, sudarytos pagal amžių, o ne gebėjimus, hierarchiniai santykiai, įvertinimas už tai, kad viską atlikai taip, kaip buvo liepta, kontrolės daugiau nei laisvės.
Nelabai pasikeitė ir infrastruktūra – suolai sustatyti eilėmis, mokytojas stovintis prieš klasę, 45 minučių trukmės pamoka, skambutis.
Tokia tvarka puoselėja prisitaikėliškumą, taisyklių laikymąsi, moko įsiminti, bet ne suprasti, lavina mechaninius veiksmus ir standartinį mąstymą. Kaip manote, kokiose srityse šiandien reikalingos tokios savybės? Taip, tokiose, kurias jau pradėjo keisti robotai.
Ar robotai atims mūsų darbus?
Savaeigiai automobiliai, bepiločiai lėktuvai, automatizuoti sandėliai, robotai, tapantys Rembranto paveikslus, slaugantys senolius, atrenkantys geriausius kandidatus į darbą – iš mokslinės fantastikos persikėlė į mokslo sritį. Tokia realybė džiugina giga kompanijas, bet kelia siaubą daugeliui likusių.
Robotai daro mažiau klaidų, yra greitesni ir pigesni, nei žmonių darbo jėga. „Amazon“ robotizavus sandėlius, jų išlaidos sumažėjo 20 proc. Pastebėta, kad robotas siuntą suruošia 5 kartus greičiau nei žmogus. „VansonBourne“ ištyrė, kad 23 proc. neplanuotų prastovų gamyboje įvyksta dėl žmogiškųjų klaidų. „Volvo Trucks“, išanalizavę rimtas avarijas nustatė, kad 90 proc. dėl jų kaltas – žmogus.
Europos komisijos tyrimas rodo, kad 44 proc. dirbančiųjų neturi bazinių skaitmeninių įgūdžių. Nieko keisto, kad robotizacija jiems atrodo baugi ir nesuprantama kaip kosmosas. Kitaip mano technologiškai labiau išprususi tūkstantmečio karta. Pasak Pasaulio ekonomikos forumo tyrimo, 79 proc. jų tiki, kad technologijos daugiau darbo vietų sukuria, nei sunaikina.
40 proc. darbdavių jau dabar neranda darbuotojų su reikiamais įgūdžiais. Dalį procesų įmonės gali automatizuoti, tačiau daugeliui jų vis tiek reikės kūrybingų, smalsių ir nuolat besimokančių darbuotojų.
Akivaizdu, kad šiandienai reikalingų kompetencijų neišvystysime praėjusio amžiaus mokykloje. 19 amžiuje išmokęs sparčiai suktis prie staklių, daugiau apie mokymąsi galėjai nebegalvoti, vieno įgūdžio daugeliui užteko visam laikui. Šiandieninei kartai darbas visam gyvenimui skamba kaip kančia. Jie neplanuoja vienoje kompanijoje užsibūti ilgiau kaip porą metų. Tampa įprasta vienu metu suktis keliuose skirtinguose projektuose, savanoriauti. Norintys siekti karjeros, dirbti keliose srityse, keisti darbo profilį, mokosi ne 12 plius 4 metus, bet visą gyvenimą.
Mintys dėl technologijų sukeliamo nedarbo yra tokios pat senos kaip ir XIX a. vykę Anglijos tekstilės darbuotojų (luditų) protestai dėl darbo vietų, įrengimų niokojimas. Tačiau istorija rodo, kad darbo našumas dėl mašinų darbo padidėjo, o ir gyvenimo sąlygos pagerėjo.
Ateitis priklauso IT specialistams?
Kritinis mąstymas, bendradarbiavimas, kūrybiškumas – tai vienos svarbiausių 21 amžiaus kompetencijų. Su jomis nepakonkuruos net išmaniausias dirbtinis intelektas. Šias savybes turintys žmonės galės nesudėtingai prisitaikyti bet kurioje srityje, kurti nestandartines idėjas ir generuoti užduotis tiems patiems robotams.
Konkrečiam darbui reikalingų įgūdžių galima ir tenka išmokti kiekvienoje darbovietėje. Darbdaviams naudinga atrasti ir motyvuoti darbuotojų talentus. Net perėjus dirbti iš vienos logistikos įmonės į kitą, tenka mokytis dirbti su naujomis programomis, prisitaikyti prie kitokios darbų planavimo sistemos, išmokti naują kalbą ir pan.
Svarbiausia – gebėjimas mokytis ir savarankiškai mąstyti. Būtent šių kompetencijų lavinimas ir turėtų būti bendrojo ugdymo taikinyje.
Atrodytų, kad šiandien viskas sukasi aplink technologijas ir perspektyvų turi tik tie, kurie supranta skaičius. Humanitarų laukia niūri ir skurdi ateitis kokiame nors muziejuje ar bibliotekoje. Netiesa. Šviesios perspektyvos ir įdomiausios užduotys laukia tų, kurie supras, kaip veikia pasaulis, gebės kurti strategijas, įtikinti kitus, atliepti visuomenės poreikius. Todėl ateities mokykla nėra technologijų žinovų kalvė.
Ateities mokykloje ribos tarp mokyklos ir pasaulio nėra
Kieno gyvybę turėtų saugoti savaeigis automobilis: to, kuris laikėsi kelių eismo taisyklių, kurio didžiausias šansas išgyventi ar vairuotojo? Kada atjungti gyvybę palaikančius aparatus: kai negrįžtamai atsijungia sąmonė ar kai miršta smegenys? Ar robotams turėtų galioti žmogaus teisės? – tai moraliniai klausimai, į kuriuos atsakyti reikia jau dabar. Ar apie tai diskutuojama etikos pamokose?
„SpaceX“ ir „Tesla“ įkūrėjas Elonas Muskas įsteigė mokyklą „Ad Astra“. Joje ypatingas dėmesys skiriamas technologijų, ekonomikos, politikos ir moralės klausimams. Vaikai diskutuoja apie įvairius realaus pasaulio scenarijus. Pateikiamas toks pavyzdys: įsivaizduokite mažą miestelį prie ežero. Didžioji dauguma jo gyventojų dirba vienoje gamykloje, tačiau ši teršia ežerą, naikina jame esančią gyvybę. Kaip derėtų pasielgti? Jei uždarysime gamyklą – daug žmonių liks be darbo. Iš kitos pusės, jei leisime gamyklai ir toliau veikti – ežeras bus pražudytas.
Toks paprastas būdas kaip realios situacijos analizė ugdo visas reikiamas kompetencijas. Provokuoja kritinį mąstymą, reikia išspręsti problemą, kas svarbiau – darbo vietos ar švari gamta, galiausiai – ar ekonomika išvis suderinama su ekologija ir morale? Tenka pasitelkti kūrybiškumą, ieškoti kompromiso, galvoti apie naujas technologijas, kurios padėtų mažinti taršą, nepamiršti visko įvertinti ekonomiškai – kas labiau apsimoka, gal įmanoma problemą suvaldyti ekonominėmis priemonėmis. Galiausiai išmokstama diskutuoti, gerbti kitokią poziciją, savo nuomonę grįsti argumentais, mokytis retorikos, įtikinti kitus.
E. Musko mokykla tikrai nėra vienintelė, kurioje mokoma pažinti tikrovę tokią, kokia ji yra. Suomijoje reiškiniais paremtas mokymasis ir dalykų integracija jau ne vieną dešimtmetį yra kasdienybė. Šios šalies mokinių pasiekimai vieni aukščiausių pasaulyje. Net ir nukritę iš pirmosios pozicijos, suomiai išliko ramūs – juk viską darome dėl vaikų, o ne dėl reitingų. Integruotas gamtos, inžinerijos, meno ir matematikos (STEAM) ugdymas plinta nuo Amerikos iki Naujosios Zelandijos. Net Japonija, kuri visuomet garsėjo griežtu, autoritetu grįstu mokymu pripažįsta tradicinio mokymo netinkamumą šiuolaikiniam pasauliui ir skatina mokyklas jungtis prie Tarptautinio Bakalaureato programos, kuri taip pat turi integruoto ugdymo savybių.
Ateities mokykla neruošia vaikų gyvenimui. Ateities mokykloje gyvenimas vyksta.
Kaip išdrįsti būti kitokiais?
Turime lauko mokyklas, kuriose skaičiuoti vaikai mokosi dėliodami akmenukus ir matuodami medžio skersmenį. Turime demokratines mokyklas, kuriose vaikai kartu su direktoriais sprendžia, ar nereikėtų bibliotekos paversti sporto sale. Turime mokyklas, kuriose nėra pažymių. Mokyklas, kuriose vaikai patys renkasi į kokias pamokas eiti. Šios mokyklos ne kažkur mėnulyje, jos čia – Vilniuje, Trakuose, Aukštelkėje ir kitose Lietuvos vietose.
Vieno recepto, kaip ugdyti mąstančią kartą – nėra. Yra daugybė skirtingų idėjų, kurios gali išaugti į klestinčią ir savarankišką visuomenę. Kaip žmogaus ugdyme taip ir švietime – ryškiausios žvaigždės atsiranda bandymų, klaidų ir tobulėjimo keliu. Laisvė veikti, laisvė rinktis ir laisvė būti skirtingiems yra eskalatorius į ateitį.
Marija Vyšniauskaitė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto Švietimo centro vadovė.
