Ir taip kiekvieną pavasarį. Kiekvieną pavasarį dviratininkas vairuotojams – tai ufonautas. Pedalas. Asmeniškai tokią santykių dinamiką stebiu du dešimtmečius. Jau du dešimtmečius dviratis man yra pagrindinė susisiekimo priemonė mieste, bet gatvėse padėtis iš esmės negerėja: mes kiekvieną pavasarį esame priversti iš naujo perkrauti santykius su mašinas vairuojančiais mačo – jaunais ar vyresniais, vyriškos ir moteriškos lyties. Žinoma, dviratininkai ir paspirtukininkai irgi ne šventieji. Tačiau pats, kaip vairuojantis, liudiju, kad problemas kuriame mes, vairuotojai.
Nes vairuotojams dviratininkai yra gėjai. Tokie gėjai, kurie, užuot mynę savo treniruoklius užsitraukę užuolaidas, pavasariais išlenda į gatvės ir viešai demonstruojasi. Iškrypėliai ant dviejų ratų, nes ratų normaliam vyrui gali būti tik keturi.
Nes vairuotojams dviratininkai yra gėjai.
Plika akimi iš karto nesimato, bet vis dėlto panieka kitokiems (dviratininkams, gėjams, žydams, jaunoms istorikėms, etc.) yra ne kas kita, o vyriškos tapatybės problema. Ir taip, neslėpkim, tai yra socialinės lyties problema.
Pats prie šitos išvados priėjau atsitiktinių bandymų būdu. Apskritai savo asmeninį tyrimą gali padaryti kiekviena(s), vairuojanti(s) automobilį. Ir tuomet pamatai, kaip elgesio modeliai, ryškiausiai regimi prie vairo, nejučia pasklinda platesnėje teritorijoje, išsiliedami gynybiškos agresijos pavidalais prieš kitokius (vegetarus, gėjus, jaunas istorikes, dviratininkus ir pan.).
Lietuviško automobilizmo ypatumai, žinoma, – įprasta sociopsichologinė problema ir antraščių desertas. Greičio gaideliai; BMW į stotelę; apvažiavimai dešiniąja juosta; blykčiojimas ilgosiomis šviesomis optimaliu greičiu vairuojančiam asmeniui – toks nerašytas įpareigojimas praleisti labiau skubantį; nuolatinė nepagarba miestų gatvėse – standartinė ir jau atsibodusi problema. Nepatinka – nevairuok.
Nepatinka – nevairuok.
Tik ar nekeista, kad šaligatvyje, prekybos centre arba net eilėje pas gydytoją tiek daug viešos agresijos neliejame, kaip vairuodami? Kodėl?
Prieš kelerius metus praėjus vieno literatūrinio festivalio Biržuose programai, literatė E. (vardas ir pavardė redakcijai žinomi), atverdama savo mašinos dureles, užkliudė literatės R. (irgi žinomi) sutuoktinio mašinos šoną. Buvo tamsu, blausius mūsų kontūrus aikštelėje prie Biržų pilies tebrėžė šilta mėnesiena. Nukentėjusysis – tas, kurio dureles kliudė kitos durelės, liepė pildyti įvykio deklaraciją arba atlyginti žalą.
Kokią žalą? Kvantinės fizikos specialistai turbūt iki šiol gūžčioja pečiais bandydami ją nustatyti, nes, mano akimis, žalos padaryta nebuvo. Tiksliau, ji buvo neregima. Įsijungęs telefono šviestuvą bandžiau nustatyti įvykio mastą ir net nežinau, su kuo tai palyginti. Su nago dydžiu nepalyginsi – su adatos smaigaliu nebent. Liudiju: tai buvo ne daugiau nei degtuko galvutės skersmens įlenkimas vairuotojo pusės durelėse. Nežinant, kad ten esama išspausto inkštiro dydžio duobutės, pastebėti ir neįmanoma.
Įdomiausia, kad „kaltininkės“ baltutėlė „Volvo“ turbūt buvo verta kokių dešimties šitaip „nepataisomai“ sugadintų nukentėjusiojo „Audi“. Tariamoji kaltininkė E. nesiskundė mažareikšme žemiška aplinkybe, užtat už savo judesį tamsoje pati buvo viešai, kitų literatų akivaizdoje, žeminama ir priversta teisintis. Atvažiavo policija, policija niekuo negalėjo padėti. Tada durelių savininkas ir kitų durelių savininkė, susiveikę deklaracijos lapą, surašė visas šitos siaubingos nelaimės aplinkybes. Baisu ir pagalvoti, kaip iš kailio turėjo verstis draudikai, apskaičiuodami nuostolius, ir meistrai, tiesindami nepataisomai sulamdytą korpusą.
Vienu atveju buvau neatidus ir kaltas, kitu atveju atidus ir kaltas, trečiu – atidus ir nekaltas.
Biržų pilies parkingo istoriją turbūt būčiau ir pamiršęs, jeigu ne analogiški įvykiai, kuriuos pats sukėliau, – netgi tris vos per kelis mėnesius. Vienu atveju buvau neatidus ir kaltas, kitu atveju atidus ir kaltas, trečiu – atidus ir nekaltas. Patyręs analogiškus tris nutikimus per tokį trumpą laiką iš pradžių suabejojau, ar neverta man pasitikrinti regėjimo arba perlaikyti teisių. Vis dėlto gerai pagalvojęs siūlyčiau kritinei vairuotojo masei persikalibruoti savo vertybinį barometrą, nes toks bamperių ir durelių fetišas, man regis, svyruoja ties patologine riba.
Mano, kaip mažytės, mažalitrės ir nereikšmingos mašinytės vairuotojo, išgyvenimų išvada neguodžianti: agregatus ant keturių ratų šitaip sureikšminusioje visuomenėje neįmanoma būti „normaliu“, neutraliu vairuotoju. Neįmanoma būti net neutraliu parkuotoju. Pacanų vairavimas be taisyklių, keliuose išmoktas ir įtvirtintas maskuliniškumas subtiliai išsigimė užgrobdamas ir parkavimo zoną, ir kitas erdves. Vairavimo agresija ir nepagarba, kaip hegemoniško vyriškumo išraiška, pamažu persismelkė anapus sankryžų ir mašinų. Arba ten visada ir buvo. Tik gatvėje ir parkinge geriausiai matosi, ryškiausiai pasireiškia.
Nors automobilis yra vienas pagrindinių modernybės simbolių, susiejantis, anot knygoje „Car Cultures“ teigiančios antropologės Pauline Garvey, atrodymą, individualumą, daiktiškumą ir mobilumą, kartu automobilis nuo XX a. septintojo dešimtmečio, švedų istoriko Pero Lundino teigimu, tapo pagrindine aplinkosaugine, socialine ir urbanistine grėsme.
Vadinasi, Lietuvoje automobilis yra juolab pavojingesnis, nes mes be jų apskritai gyventi negalime.
Vadinasi, Lietuvoje automobilis yra juolab pavojingesnis, nes mes be jų apskritai gyventi negalime. Kaip pernai skelbė „Eurostat“, lietuviai 90 proc. viso savo nuvažiuojamo atstumo nukeliauja automobiliais (esame tarp lyderių). Pagal Susisiekimo ministerijos statistiką, mieste net 56,1 proc. (!) kelionių įvyksta lengvuoju automobiliu (irgi tarp lyderių). Šalia viso to, transportas yra vienintelis sektorius, kuris taip smarkiai augina šiltnamio dujų, – per pastaruosius 15 metų net 49 proc.
Gražus laisvės ir modernybės simbolis – automobilis – Lietuvoje tapęs kone stichine nelaime. Ir vaidinam, kad nieko tokio. Nes vis dėlto tai yra ne pačių mašinų, o pirmiausia vyriškumo bėda.
Pamažu jau suprantame, kad vyrams pridera ir natūralu suktis virtuvėje arba auginti vaikus, vis dėlto stereotipinis vyro ir automobilio ryšis tebelieka nepajudinamas. Mačo-mašininis įvaizdis yra viena labiausiai įsišaknijusių ir sustabarėjusių socialinių konstantų. Turbūt kas antro provincijos berno feisbuko koveryje puikuojasi kokia nors keturratė transporto priemonė. Kodėl?
Klaipėdoje sustojęs ir pavėžėjęs vyrukas su nuostaba domėjosi, kodėl aš mat neturįs mašinos.
Man asmeniškai stereotipas pirmą kartą nušvito amžiaus pradžioje, studijų metais, kai dar keliaudavau autostopu: Klaipėdoje sustojęs ir pavėžėjęs vyrukas su nuostaba domėjosi, kodėl aš mat neturįs mašinos. Iš tikrųjų – kodėl? Geradario klausimas nustebino pirmiausia tuo, kad pats jo sau nė iškėlęs nebuvau. Tėvas man auto-tradicijos neperdavė – mašina jam tebuvusi darbo priemonė, ne daugiau. Nors automobilio panaudojimo poreikis per tiek metų padidėjo (vaikai, sodyba, giminės), vairuoti man – iki šiol liko ganėtinai nemalonus užsiėmimas, nes eismas – tai kovos laukas (neskaitant atostoginių kelionių į svečias šalis).
Užtat daugumai vyrų, pasirodo, kitaip. Automobilis jiems – tai platus prasminis, netgi egzistencinis laukas. Simbolinė gija tarp vyrų, mašinų ir maskuliniškumo yra kultūrinis fenomenas, nuolat (at)kuriamas kultūrinių reikšmių kūryboje. Prisiminkime, kokia nuostabi ir kone antgamtiška yra BMW mašina Tomo Cruise‘o veiksmo epopėjos „Misija neįmanoma“ penktojoje dalyje, atlaikanti netgi keliolika kūlversčių! Ar dar reikia stebėtis, kad kino teatre patyrus tokių įspūdžių taip ir knieti išbandyti viešojo transporto stotelės konstrukcijų tvirtumą?
Technologijų sociologės Wendy Faulkner žodžiais, vyriškumo ir technologijos ryšys yra persidengęs su kultūriniais technologijų vaizdais ir įvaizdžiais, kurie savo ruožtu linkę susilieti su vyraujančiais vyriškumo ir galios vaizdiniais. Vadinasi, nei vairuotojas, nei jo vairuojamas agregatas nėra kultūriškai neutralūs – jie vienas kitą kuriantys, konstruojantys.
Konstruojama reikšmė gali peraugti į meilės santykį.
Konstruojama reikšmė gali peraugti į meilės santykį. O kuo daugiau mašinų, kaip Lietuvoje, tuo daugiau ir „meilės“ miestų plieninėms „mažulėms“ ir bekelių „kalėms“ keturiais varomais ratais. Švedų lyčių studijų profesorius Ulfas Mellströmas tyrinėja, kaip emocijos, intymumas ir meilė technologijoms bei mašinoms sudaro centrinę vyrų gyvenimo dimensiją. Jis atkreipia dėmesį, kad vyrų santykiai su automobiliais atskleidžia ne tik galios, kontrolės, viešpatavimo, bet ir artefaktinius malonumo, džiaugsmo, aistros dėmenis.
Tokios „meilės“ išraiškų toli ieškoti nereikia – užtenka pravažiuoti pro bet kurią savitarnos plovyklą. Apskritai valymo praktika tradiciškai siejama su moteriškumu – ar biure teko matyti bent vieną profesionalių valymo paslaugų darbuotoją vyrą? Tačiau automobilių čiustymas ir blizginimas – tai išskirtinai vyriška teritorija.
Ir ką tokioje hegemoniško maskuliniškumo užvaldytoje erdvėje veikti mažalitražiams arba dviratininkams?
Ir ką tokioje hegemoniško maskuliniškumo užvaldytoje erdvėje veikti mažalitražiams arba dviratininkams? Štai pernai ankštoje Šeškinės daugiabučių aikštelėje, traukdamas rudenio gėrybių dėžę mamai, durelėmis užkliudžiau šalimais priparkuotą mašiną. Grįžęs nuo aukšto susipažinau su užkliudytosios baltutėlės BMW savininku. Turbūt budėjo prie lango ir buvo pasiruošęs tokiam atvejui. Kadangi mano mašina raudona, raudoni dažai ant balto paviršiaus matėsi (punktyrinis 1 cm ilgio brūkšnelis). Užpildėm nubrozdinimo deklaraciją. Neatidus ir kaltas.
Po savaitėlės kitos, per lietų, ankštoje parduotuvės aikštelėje manevruodamas atbuline eiga, pasirodo, nubrozdinau mašiną, kurios mano šoniniuose veidrodėliuose nebuvo, ir pasišalinau iš įvykio vietos. Tamsus automobilis buvo paliktas neleistinoje ir tamsioje vietoje, po stogu prie konteinerių – dabar ten pastatytas VLC grotuvo kūgis (turbūt kad kiti žiopliai nekliudytų neregimai priparkuotų folksvagenų užpakalių). Kadangi man išvažiuojant įsijungė to nubrozdintojo tautinio automobilio signalizacija, aš, be abejonės, turėjau išlipti ir apsižiūrėti, kas atsitiko, bet to nepadariau. Atidus ir kaltas.
Po šitų įvykių į Šeškinės ir prekybos centrų kiemus įvažiuoju atsargiai lyg į krištolo saloną. Bet, pasirodo, nepadeda. Anądien vizualiai apskaičiavęs parkingo atstumus ir įvertinęs rizikas (palikęs didesnį tarpą keleivio vietoje sėdinčiam vaikui, nes anas lipdamas linkęs plačiai užsimoti), lyg vikšras rangiausi iš salono ir – po galais! – užkliudžiau gretimą transportą savo kuprine ir striuke!
Atsidarė langas. Ko čia daužai mano mašiną? Atsiprašau, tariau. Juk nieko neatsitiko. Anas kad pasius: tu visiškai subaladojai mano mašiną!
Ką?!
Turbūt toliau nereikia aiškinti, kad susikalbėti buvo neįmanoma. Asmeniui, kuris pats prisiparkavo per dvi stovėjimo vietas, aš, pasirodo, visiškai sugadinau mašiną nepadarydamas jokios fizinės žalos. Kadangi buvau atidus ir nekaltas, tada ir supratau, kad mano nuolat patiriami incidentai parkinguose yra vis dėlto ne asmeninė, o sisteminė problema. Dar tikiuosi, kad aniems nelaimėliams neteks su savo mažulėmis lankytis Paryžiuje (sakydamas „mažulė“ mintyje turiu ne romantinį objektą).
Karma be galo bloga vairuoti mažą mašinytę Lietuvoj (o tokios specialiai ieškojau – kad degintų mažiau degalų ir būtų lengviau įkišti į siaurą vietą). Už aną nubrozdinimą prie parduotuvės atseikėjau 540 eurų – tai yra penktadalį savo automobilio vertės arba vieną minimalų atlyginimą. Nors dažai nusilupo ir nuo mano transporto, įbrėžimo nelaikau žala.
Mašina yra kaip batai – juos naudodamas negali tikėtis, kad amžinai liks lyg išstatyti vitrinoje. Jeigu užmini ant kito asmens kojos, atsiprašai ir judi toliau. Jeigu važiuodamas visureigiu mišku keliuku užkliudai pušies šaką, tai nepuoli kaltinti visų šalies pušų, nes visureigis tam ir skirtas – vairuoti sudėtingomis sąlygomis, o ne lyg į narvelį uždaryti savo dvidešimtmetę blondinę ir jos kosmetinę.
Vis dėlto agresyvūs susidūrimai žvilgsniais sankryžose, mikroskopiniai susidūrimai stovėjimo aikštelėse, agresija prieš dviratininkus ir paspirtukininkus tapo nesąmoningos kovos teritorija plečiant ir įtvirtinant hegemonišką maskuliniškumą.
Ir jie, deja, laimi.
Tokiomis kultūrinėmis sąlygomis nukenčia anaiptol ne mašinos ir kiti džipai. Tokioje visuomenėje nukenčia ir toliau kenčia tik vyrai. Nes patys pasirenka. Kaip savo studijoje pastebi Geterborgo universiteto tyrėja Catharina Landström’s, moterys automobilius priima racionaliai ir taip emociškai su jais nesisaisto. Tai todėl anąnakt prie Biržų pilies literatė E., lipusi į prabangią „Volvo“ ir užkliudžiusi tautinio transporto dureles, taip ir nesuprato, kas atsitiko.
Susisiekimo ministras Marius Skuodis užpraėjusią savaitę paskelbė pagrindinį savo darbotvarkės motyvą – „pasiekti, kad Lietuvoje būtų įmanoma išgyventi be asmeninio automobilio“.
Kažin ar įvertino ministras, ko gviešiasi. Juk šitaip užsimoja pakeisti ne tik transportą. Su tokiu šūkiu jis kėsinasi į nacionalinį vyriškumą.
Marijus Gailius yra aplinkos ministro patarėjas.
