Kartais teisėjui nėra lengva nustatyti, ar žmogus sako tiesą, ar išsisukinėja. Nepaisant to, ar prie vairo pagauti galimai neblaivūs vairuotojai savo kaltę pripažįsta, ar iš paskutiniųjų teigia nevartoję alkoholio, teismas privalo įvertinti visus byloje surinktus įrodymus. Įrodymų visumos vertinimas privalomas visose (nesvarbu, neblaivių vairuotojų, vagysčių ar kitose) bylose be išimties, t. y. teisėjai prieš priimdami sprendimus privalo įvertinti viską, kas surinkta byloje.
Net ir matydamas, kad žmogus meluoja, teisėjas vien dėl to negali paskirti jam griežtesnės nuobaudos.
Dažniausiai tenka remtis alkotesterio rodmenimis, kraujo tyrimų rezultatais, vaizdo įrašais, vairuotoją stabdžiusių pareigūnų parodymais, liudytojų pasakojimais ir paties vairuotojo aiškinimais.
Taigi teismas vertina ne tik žmonių pasakojimus, o visų įrodymų ir aplinkybių visumą, įrodymus lygina tarpusavyje, ieško prieštaravimų bei neatitikimų ir tik tai padaręs, priima sprendimą, ar administracinis teisės pažeidimas tikrai buvo padarytas.
Net ir matydamas, kad žmogus meluoja, teisėjas vien dėl to negali paskirti jam griežtesnės nuobaudos. Tiek mūsų Konstitucija, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija kiekvienam žmogui užtikrina teisę į gynybą, kokia ji bebūtų.
Štai vienas traukiamas administracinėn atsakomybėn už vengimą pasitikrinti blaivumą žmogus įtikinėjo, kad bandė pūsti į alkotesterį, tačiau to padaryti jam nepavyko dėl blogos sveikatos būklės. Jis pateikė visą savo neva blogos sveikatos istoriją, spaudoje publikuotus straipsnius apie atskirų ligų poveikį asmens organizmui.
Visgi policijos pareigūnams pateikus vaizdo įrašą, buvo aiškiai matyti tikroji asmens būsena ir tai, kad jis ne pučia į alkotesterį, o traukia orą į save. Tai patvirtino ir apklausti pareigūnai. Taigi priimant sprendimą teko vertinti gana prieštaringus įrodymus.
Kai vairuotojas pripažįsta suklydęs, detaliai nupasakoja situaciją ir gailisi prasižengęs, teismas tokį elgesį laiko jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir paprastai skiria švelnesnę nuobaudą.
Tais atvejais, kai vairuotojas pripažįsta suklydęs, detaliai nupasakoja situaciją ir gailisi prasižengęs, teismas tokį elgesį laiko jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir paprastai skiria švelnesnę nuobaudą. Tokia žmogaus pozicija neretai tampa svarbia ir vėlesniuose procesuose, pavyzdžiui, kai žmogus kreipiasi į teismą prašydamas sutrumpinti teisės vairuoti atėmimo terminą.
Kita vertus, jei kaltė nepripažįstama, bet patvirtinama kitų įrodymų visumos, minėtos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nėra, o tai reiškia, kad galima tikėtis tik griežtesnės nuobaudos, kuri, įvertinus ar nustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, paprastai būna artima nuobaudos vidurkiui, ar net jį viršija.
Kodėl teismas taip vertina prasižengusiųjų prisipažinimą? Juk jei pripažįstama sava kaltė, greičiausiai padaromos ir tam tikros išvados, tai rodo, kad žmogus linkęs taisytis yra nuoširdus, svarbiausia – suvokia blogai pasielgęs, suvokia galimas savo veiksmų pasekmes ne tik sau, bet ir aplinkiniams.
Taip žmogus ne tik nubaudžiamas, bet ir pasiekiamas kitas nuobaudos tikslas – keičiamas žmogaus požiūris, jis perauklėjamas, kad dar kartą taip pat nebepasielgtų.
Marijus Kursevičius yra Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas.
