Kokiu mastu socialiniai tinklai yra panaudojami piktiems tikslams? Kokia nepilnamečių asmeninė informacija gali būti skelbiama viešai, o kokia ne?
Teiginys, kad jaunimas internete praleidžia labai daug laiko, nėra laužtas iš piršto. Ne vieno atlikto tyrimo duomenimis, internetu kasdien naudojasi per 70 procentų 9–16 metų amžiaus vaikų. Tačiau supratimo, kaip svarbu privatumas, vis dar trūksta. Pavyzdžiui, Paramos vaikams centras skelbia, jog 1 iš 10 paauglių, pasitelkdamas socialines paskyras, bent kartą gyvenime yra siuntęs kitiems žmonėms pernelyg intymias savo nuotraukas. Europos Parlamento informacijos biuro, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje bei Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos 2017 m. inicijuotos jaunimo apklausos taip pat parodė, kad pusė jaunuolių nesieja viešinamų duomenų – komentarų ar laisvalaikio nuotraukų – su savo reputacija.
Net ir su artimiausiu draugu ar pirmąja meile pasidalintos erotinės ar nepadorios nuotraukos, pasklidusios interneto platybėse, gali ne tik sukurti daug nemalonių išgyvenimų, bet ir turėti neigiamos įtakos karjerai ar visuomeniniam gyvenimui. Skaudžiu, tačiau pamokančiu pavyzdžiu įvardinčiau atvejį, kai paauglė draugui nusiuntė intymią savo nuotrauką, kuri, įsilaužus į mokyklos interneto svetainę, buvo paviešinta merginos bendramoksliams ir mokyklos bendruomenei po to, kai jaunuoliai susipyko. Teisėsaugos institucijoms perduota informacija ir apie paskyrų „Instagram“ tinkle kūrimą, siekiant surinkti sekėjų tam, kad pasidalinti su jais sukauptomis erotinėmis nepilnamečių nuotraukomis ir paskatinti atsiųsti daugiau tokio pobūdžio nuotraukų jas kaupiantiems asmenims.
Tokiais veiksmais aiškiai pažeidžiama asmens teisė į privatumą. Įstatyme numatyta, kad asmens duomenys negali būti renkami ir viešinami be asmens sutikimo. Ypatingai jautriais laikomi duomenys apie nepilnametį, kuriais žeminamas jo orumas ir (ar) pažeidžiami jo interesai.
Nors įstatymuose yra suformuluotos aiškios taisyklės, draudžiančios rinkti ir viešinti asmeninio pobūdžio informaciją, kokia pripažįstamas ir asmens atvaizdas, nepatyrimas ir jaunatviškas spontaniškumas lemia, kad jaunuoliai ne tik nesusimąstydami dalinasi savo asmeninėmis nuotraukomis, bet ir fotografuoja bendramokslius ar draugus ir neteisėtai, be sutikimo, kelia jų nuotraukas į viešąją erdvę, taip pažeisdami jų teisę į privatumą. Svarbu pabrėžti, kad nepilnamečio duomenų tvarkymui yra būtinas jo tėvų ar globėjų sutikimas, todėl ne paties draugo, bet jo tėvų sutikimas yra reikalingas tam, kad nuotrauka būtų galima dalintis.
Kita problema įvardinčiau tai, kad Facebook‘o ar kito socialinio tinklo „draugai“ nėra tas pats kas artimi draugai, todėl neturėtų stebinti faktas, jog į Facebook‘o draugų ratą priimto nepažįstamo penkiolikmečio profilį gali būti sukūręs apgauti norintis subrendęs nusikaltėlis. Dėl to itin svarbu kalbėtis su vaikais apie bendravimo internetu su nepažįstamais žmonėmis grėsmes, apie tai, kokių tikslų tokie asmenys gali siekti. Šmeižtas, patyčios, tapatybės vagystės, sukčiavimas yra tik keletas pavyzdžių blogybių, kurios gali būti įgyvendinamos pasitelkiant socialinius tinklus. Blogo siekiantis asmuo gali pasinaudoti nepilnamečiu, jį nuskriausti, įtraukti į neteisėtą veiklą ar psichologiškai paveikti.
Tiek tiesinio, tiek ir socialinio švietimo klausimai yra aptariami Nacionalinės teismų administracijos kartu su Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakultetu ir leidykla „Šviesa“ įgyvendinamame projekte „Gatvės teisė“. Projekto metu į mokyklas vyksta teisėjai ir universitete dirbantys teisės ekspertai, kurie diskutuoja su moksleiviais apie asmens duomenų apsaugą internete ir grėsmes, su kuriomis susiduriama virtualioje erdvėje. Vienas iš projekto tikslų yra kovoti su viena didžiausių problemų šiame kontekste – nepakankamu nepilnamečių išprusimu socialinių tinklų atžvilgiu. Kai spontaniškumą pakeičia logika, klaidos tikimybė ženkliai sumažėja. Taigi, jei jaunuolis, viešindamas informaciją apie kitą žmogų socialiniame tinkle, pagalvotų, kaip pats jaustųsi to žmogaus vietoje, keltų tik tokias savo nuotraukas, dėl kurių nebūtų gėda prieš tėvus ar mokytojus, įtariau žiūrėtų į nepažįstamo asmens norą virtualiai bendrauti, socialinis tinklas jam taptų puikia erdve saviraiškai, o ne grėsmių kupinu socialinio karo lauku.
Marius Bartninkas yra Kauno apygardos teismo teisėjas.
