Antrosios pakopos sukūrimas buvo teisingas žingsnis, kuris šiandien politikų akyse traktuojamas kaip išlaidos iš „Sodros“, iš valstybės biudžeto, tačiau realiai pervedimai į žmonių pasirinktus pensijų fondus turi būti traktuojami, kaip „Sodros“ investicijos į ateitį, kad sumažintų spaudimą sunkiuoju laikotarpiu, kuris neišvengiamai ateis.
Pastaruoju metu iš valdžios sektoriaus pasigirdo daug svarstymų apie galimybę dar kartą pasukti antrosios pakopos pensijų sistemą kita linkme. Tokiu būdu didinamas žmonių nesupratimas apie tai, kur pensijų sistema apskritai ketina judėti, o ten, kur nėra aiškumo, ten yra daug baimių. Tas baimes vieną kartą reikia išsklaidyti, o jas įveikti galima tik aiškiai pasakant, kad turime planą, pagal kurį judėsime ir jo nekeisime arba keisime tik tada, jei aiškiai suprasime, kad jis neveikia.
Baimes vieną kartą reikia išsklaidyti, o jas įveikti galima tik aiškiai pasakant, kad turime planą, pagal kurį judėsime ir jo nekeisime arba keisime tik tada, jei aiškiai suprasime, kad jis neveikia.
Neapibrėžtumai ir nesilaikymas pažadų pervedinėti 5,5 proc. nuo darbo užmokesčio neleido sistemai pasiekti užsibrėžtų tikslų. Pervedimai buvo sumažinti 3,7 karto iki 1,5 proc. Jei bet kuriam nors darbuotojui sumažintume 3,7 karto atlyginimą ir paprašytume jį įgyvendinti anksčiau užbrėžtus tikslus? Atsakymas būtų, kad jis to negali atlikti.
Sumažintus pervedimus galime aiškinti ištikusia krize ir sunkiu susitvarkymu su ja. Taip pat neigiamas patirtis galime „nurašyti“ dėl to, kad krizė ištiko pačioje reformos pradžioje, fondai nebuvo reikšmingai dideli, o per trumpą laiką šalis įveikė krizę itin sėkmingai, tačiau dabar mes privalome imtis reformos ir ją tęsti. Tam buvo sukurtas planas, kaip atstatyti įmokas į fondus leidžiant žmonėms pasirinkti, kokiu keliu judėti. Žmonės gali pasirinkti, ar prisidėti prie reformos, ar grįžti į „Sodrą“.
Šiuo atveju yra daug minčių, kaip teisingiau pasirinkti, tačiau blogiausia yra tai, kad nėra tvarumo dėl pačios sistemos ilgaamžiškumo. Būtų gerai, kad tokios spekuliacijos dėl tęstinumo baigtųsi, o naujas planas jau nuo 2014 metų leistų „Sodrai“ investuoti į savo ateitį.
Spekuliacijų objektai yra keli: kam apsimoka dalyvauti sistemoje ir kiek ilgai tai tęsis. Atsakant, kam apsimoka, reikėtų atsakyti paprastai, kad apsimoka visiems, kuriem nėra likę iki pensijos 10 ir mažiau metų, bei tiems, kurie nesitiki visą gyvenimą dirbti už minimalų atlyginimą (tai, manau, yra savaime suprantamas kiekvieno žmogaus tikslas).
Kalbant apie tęstinumą, tai reikėtų kaip įmanoma greičiau nutraukti nesuderintų ir neaptartų siūlymų „mėtymą“ iš tribūnų. Kalbu apie pasiūlymus, kurie yra radikalūs – nutraukti, sustabdyti, iš esmės peržiūrėti. Reikia sistemai leisti veikti, o paskui kaip meistrui sistemą po truputį reguliuoti efektyvumo link.
Taip pat galų gale reikia aiškiai parodyti, kad „Sodra“ mažai uždirbantiems arba nedirbantiems ateityje gali mokėti tik bazinius poreikius tenkinančias pensijas, o papildomas pensijas teks užsidirbti ir sukaupti patiems. Kur kaupti papildomą pensiją, čia jau klausimas mokesčių mokėtojams – „Sodroje“ ar II pakopoje, tačiau „Sodra“ tokiu atveju taip pat turėtų parodyti, ką žmogus sukaupia, taip pat, kaip galime matyti, kiek sukaupėme, o kiek praradome, iš II pakopos fondų ataskaitų.
Marius Dubnikovas yra Lietuvos verslo konfederacijos mokesčių komisijos pirmininkas
