Kai atsidūrėme Sovietų sąjungos sudėtyje, Lietuva sugebėjo išspręsti miškų klausimą taip, kad miško naudojimo intensyvumas buvo labai mažas: dabar kertame 7 mln. kubinių metrų, tada – iki 2 mln. Didelę dalį medienos atsiveždavome iš Rusijos, kur dar buvo lietuviška urėdija Karelijoje. Tai reiškia, kad 50 metų pirmenybę teikėme miškui sodinti.
Paskelbus Nepriklausomybę, nuspręsta pusę miškų privatizuoti, o kitą pusę toliau tvarko valstybė. Nuo karo praėjo daugiau nei 80 metų, todėl derlius užaugo. Ar mes būsime protinga šalis ir racionaliai naudosime savo išteklius? Pagal moksliškai pagrįstus metodus, kuriais remiasi civilizuotos pasaulio šalys, miško naudojimą galima dar didinti: tokios šalys kaip Šveicarija iškerta 95 proc. miško prieaugio, o mes – geriausiu atveju 65 proc.
Įsivaizduokite: 80 metų nematėme racionaliai naudojamo miško. Manau, žmonėms didele dalimi labiau rūpi ne biologinė įvairovė ar aplinkosauga, o estetiniai dalykai
Čia susiduriam su švietimo trūkumu ir visuomenės požiūriu į miško naudojimą. Įsivaizduokite: 80 metų nematėme racionaliai naudojamo miško. Manau, žmonėms didele dalimi labiau rūpi ne biologinė įvairovė ar aplinkosauga, o estetiniai dalykai: plynas kirtimas tikrai nėra gražu, bet koks galimas kitas sprendimas?
Galima sumažinti plynų kirtimų dalį, tačiau susiduriame su kitomis problemomis. Pavyzdžiui, pas mus vyrauja pušynai. Jei pušyną iškertame neplynai, tarkim, pusę jo, jis neatsikuria. Po juo ataugs visiškai nevertingos medžių rūšys. Pušį geriau nukirsti visą ir atsodinti, tuomet ji ataugs.
Kaip Lietuvoje saugomi miškai? Egzistuoja Nacionalinių teritorijų saugojimo sistema – regioniniai parkai, nacionaliniai parkai, draustiniai. Taip pat yra miško zonavimas, kuris skirsto miškus į keturias grupes pagal tai, kiek ten galima ūkinė žmogaus veikla – nuo rezervatų iki komercinių miškų.
Turime ir savanoriškai prisiimtų saugomų teritorijų sistemą: „Natura 2000“ teritorijos, kurias šiandien finansuoja Europos Sąjunga (ES), kertinės miško buveinės, miško sertifikavimas.
Saugomose teritorijose yra chaoso. Paimkime regioninį parką: žmogui atrodo, kad tai saugoma teritorija ir ten tikrai turėtų būti ribojami plyni kirtimai. Bet tame regioniniame parke yra IV grupės komerciniai miškai. Esame siūlę atsisakyti miškų zonavimo, kuris trukdo suprasti situaciją. Bet tai nėra paprasta, nes miškininkų bendruomenė yra pakankamai konservatyvi, o visa miško ruošos praktika pagrįsta miškų grupėmis.
Oficiali statistika rodo, kad pas mus yra 30 proc. saugomo statusą turinčių miškų, tačiau mano skaičiavimais jų yra beveik pusė. IV – komercinių – miškų grupėj, kurią sudaro apie 70 proc. Lietuvos miškų, 200 tūkst. hektarų turi aplinkosauginius ūkininkavimo ribojimus. Privatizavimui skirti miškai, kurie sudaro apie 10 proc., yra neliesti nuo nepriklausomybės atgavimo.
Dar vienas aspektas – privatus miškų ūkis. Apie 80 proc. privačių miškų yra mažiau ar daugiau aktyvių savininkų valdose, o kiti 20 proc. juose nieko nedaro, nes valdos yra nedidelės. Penktadalis privačių miškų yra visiškai neliečiami – gamta ten klesti. Be to, kai stambūs privatus miško savininkai savo mišką sertifikuoja, iš jo 5 proc. turi padaryti rezervatu. Mes oficialiai statistikoje nematome daug nenaudojamų Lietuvos miškų. Išlenda ir kita problema: jeigu, pavyzdžiui, Labanoro regioniniame parke uždraudžiame plynus kirtimus, privataus miško savininkams reikės mokėti kompensacijas.
Egzistuoja dar ir retų paukščių lizdaviečių apsaugos sistema: jeigu yra randamas reto paukščio lizdas, išskiriama 50-250 m spinduliu saugoma teritorija, kur jokios ūkinės veiklos daryti negali. Dėl vieno paukštuko negalima naudoti iki 10 hektarų miško. Tokių vietų – daugiau nei 2 tūkst. Tokios teritorijos nėra įtrauktos į oficialią saugomų teritorijų statistiką.
Viešojoje erdvėje klaidžioja įvairūs įsitikinimai apie brandaus miško svarbą biologinei įvairovei. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad vieni gyvūnai ir augalai gyvena kirtavietėje, kiti – degvietėje, tretiems reikia pelkės, dar kažkam – brandaus miško. Mokslininkai teigia, kad miškas žmogaus turi būti neliestas tūkstantį metų tam, kad galėtų būt vadinamas natūraliu. Tokių beveik nėra visoje Europoje. Lietuvoje to mes veikiausiai nesieksime, bet tam ir yra saugomų teritorijų sistema bei rezervatai, kur leidžiama natūraliam miškui augti.
Jeigu paliekame mišką savieigai ir atsisakome kirtimų visoje šalyje, plyni kirtimai atsiras savaime: medžius pažeis vabzdžiai, juos išvartys audros, išdegins gaisrai
Miško ūkinės veiklos filosofija yra tokia, kad ji imituoja gamtinę veiklą. Jeigu paliekame mišką savieigai ir atsisakome kirtimų visoje šalyje, plyni kirtimai atsiras savaime: medžius pažeis vabzdžiai, juos išvartys audros, išdegins gaisrai. Pavyzdžiui, miškų gaisrai ten, kur nėra privažiavimo jų gesinti, išdegina Lietuvos dydžio plotus. Gamta vis tiek susitvarko savaip, o žmogus imituoja tuos procesus, tik juos paspartina keletą kartų.
Biologinė įvairovė nėra vien brandus miškas, jame susiformuoja tik tam tikra ekologinė niša. Mums reikia įvairių miškų: jaunuolynų, pribręstančių, spygliuočių, lapuočių, mišrių ir kitų. Tada turėsime biologinę įvairovę, nes kiekvienas susiranda gyvenimo vietą pagal miško tipą.
Suomijoje specialiai deginami miškai dėl biologinės įvairovės. Į degvietes atskrenda tokie paukščiai ar vabalai, kuriems tik ten ir tinkamos gyvenimo sąlygos. Kai mišką iškertame plynai, jame irgi susidaro sąlygos tam tikroms rūšims. Pasodinus jaunuolyną, negalime atsiginti elninių žvėrių, jiems ten maistas padėtas ant lėkštutės.
Laikas nuspręsti, kur miškai saugomi ir kur skirti ūkinei veiklai – riba turėtų būti aiškiai nubrėžta. Saugomų teritorijų sistemos persidengia, todėl miškuose turime „šachmatų lentą“, kurioje visuomenei sunku susigaudyti. Iš ūkinei veiklai skirtų miškų uždirbtų pinigų privalome finansuoti tas pačias saugomas teritorijas, gamtos mylėtojus, šviesti visuomenę ir įnešti lėšas į valstybės biudžetą.
Daktaras Marius Kavaliauskas yra Aleksandro Stulginskio universiteto Miškotvarkos ir medienotyros instituto lektorius
