Bet ar tikrai turėtų stebinti, kad Prancūzija grąžina strateginį neapibrėžtumą ir savo karinės jėgos panaudojimo galimybę, kaip vieną iš opcijų karo Ukrainoje kontekste? Visa tai, kada šitaip trūksta lyderystės, bei suvokiant, kad ne kas kitas, o Prancūzija yra didžiausia ES karinė galia.
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos į Prancūzijos užsienio politiką, būtina aptarti veiksnius, kurie nulėmė tai, kaip Prancūzijos politinis elitas, su neryškiais skirtumais tarp nacionalinių politinių jėgų, žvelgia į pačios Prancūzijos vaidmenį Europoje ir Pasaulyje, kokios istorinės patirtys ir iš anksčiau suformuotos doktrinos bei įgalinantys veiksniai leidžia Prancūzijai lyderiauti, o kartais net formuoti Europos diskursą užsienio politikos sferose.
Didžiausias veiksnys, kuris nulėmė Prancūzijos galios supratimą ir naujojo vaidmens paieškas, yra ir dar ilgai išliks Antrasis Pasaulinis karas, dėl kurio 1940-ųjų metų vėlyvą pavasarį ir ankstyvą vasarą žlugo tuometinė Prancūzijos Respublika, o kartu subyrėjo jos, kaip didžiosios galios, statusas bei galimybės projektuoti savo švelniąją ir karinę galią globaliu mastu.
Pokaris buvo kolonijų nubyrėjimo laikotarpis. Tai buvo tarptautinės sistemos pergalvojimo laikas. Nors vėliau Prancūzija visgi buvo pripažinta kaip viena iš karo nugalėtojų, tačiau patirti nuostoliai karo metu bei išaugusi JAV įtaka, ypatingai dėl Maršalo plano, privertė Prancūziją ieškoti naujojo vaidmens tarp dviejų didžiųjų to meto super galių, JAV ir Sovietų Sąjungos.
Nuo pat Charles de Gaulle tapimo prezidentu buvo gana anksti parodyta, kad Prancūzija sieks būti autonomišku veikėju, o kai kada laikysis net ir visiškai priešingos krypties, nei tai darė pagrindiniai sąjungininkai. Toks Prancūzijos lyderių noras parodyti garbę ir nepriklausomumą nuo kitų sąjungininkų ne retai nuvedė Prancūziją į konfliktus bei trintį tarptautinėje erdvėje.
Dabartinė Macrono strateginio neapibrėžtumo pozicija ir kalbos apie koalicijos būrimą pajėgų siuntimui į Ukrainą sukėlė didelį nepasitenkinimą JAV ir Vokietijoje. Drąsu. Bet būtent tokia, įgimta eksentrika galiausiai ir nulėmė, kad nemaža dalis Prancūzijos prezidentų, tarp jų ir Macronas, kurdavo ir atnaujindavo prancūziškas daugiašališkumo vizijas.
Žinoma, didžiausius šios Prancūzijos idėjos viražus galime išvysti Charles de Gaulle nuo legendinio pasakymo apie Europą „nuo Atlanto iki Uralo“ iki vizitų Maskvoje bei „strateginės partnerystės“ siekimo ir galiausiai – pasitraukimo iš NATO karinių struktūrų 1966 metais bei iki pat 2009 metų, kai tuometinis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy paskelbė apie sugrįžimą ir pilną įsitraukimą su išimtimi dėl branduolinių pajėgų.
Macronas taip pat nėra išimtis, ir nors geopolitinis kontekstas nuo praeito amžiaus 7 dešimtmečio pasikeitė, tačiau vienokia ar kitokia forma Macronas bando demonstruoti Prancūzijos daugiašališkumą ir autonomiškumą net ir Ukrainos karo kontekste. Būtent jis iki karo ne kartą telefonu kalbėjo su Putinu ir vyko susitikti į Maskvą.
Šio reiškinio apraiškas galime išvysti ir kitose Lietuvai svarbiose temose: klimato kaita, santykių su Kinija klausime ir ES strateginės autonomijos krypties formavime. Būtent Macronas pradėjo kelti šią idėją, tačiau didelis antiamerikietiškumas nesulaukė stipraus palaikymo iš dalies ES valstybių, kurios žvelgia į JAV, kaip į pagrindinę ir vienintelę rimtą karinę/gynybos galią, be kurios saugumas Europoje būtų sunkiai įsivaizduojamas.
Antrasis svarbus veiksnys, kuris leidžia Prancūzijai ir, šiuo atveju, Macronui kalbėti kiek oponuojančiai Vokietijai, kuri taip pat yra laikoma verta pretendentė į valstybės Europos lyderės vaidmenį, yra branduolinis ginklas. Prancūzija visuomet stengėsi išlaikyti šį pajėgumą, kuris suteikia išskirtinį statusą ir svorį tarptautinėje arenoje.
Būtent šis pajėgumas, kartu su ganėtinai rimtu konvenciniu elementu, leidžia Prancūzijos politikams, kitaip nei daugeliui Europos valstybių, keisti savo politikos kryptį ir užimti agresyvesnes pozicijas, sugrąžinti strateginį neapibrėžtumą kalbose su Rusija. Prancūzijos sprendimų priėmėjai, tarp jų ir Macronas, niekuomet ir nebuvo atmetę galimybės naudoti karinę jėgą, sprendžiant krizes įvairiuose pasaulio regionuose. Nuo konfliktų Afrikoje iki Sirijos ar Libijos, o dabar ir Ukrainos.
Viena, ar kartu su partneriais, panašu, kad Prancūzija gali būti pasirengusi panaudoti karinę jėgą, jei pakankamai stipriai to reikalauja aplinkybės. Visgi dabartinė pozicija dėl karių siuntimo į Ukrainą, nors ir kelia tam tikrą džiaugsmą dėl galimo naujojo lyderio vizionieriaus užgimimo Europoje, vertinti reikėtų atsargiai: jau dabar galime matyti, kad kol kas retorika nevirsta veiksmais, o ir tam tikri signalai, tokie kaip Rusijos pakvietimas į Normandijos išsilaipinimo minėjimo ceremoniją, neteikia vilčių, kad Prancūzija vienašališkai imsis rimtesnių veiksmų be kitų didžiųjų valstybių palaikymo.
Galiausiai reikėtų pripažinti, kad žvelgiant tiek istoriškai, tiek į pastarojo meto vyksmus, Prancūzija gana meistriškai generuoja idėjas, daro apčiuopiamą įtaką žemyno geopolitikai bei nuolat formuoja politinę filosofiją. Nebūtinai savo finansais.
Tačiau ji sutelkia diskusijai sprendimų priėmėjus, subtiliai išprovokuoja diskursą ir palaipsniui pakreipia Vokietijos bei visos ES ekonominę mašiną patarnauti didesniam tikslui, nei tai būtų trumpalaikiai europinių „pirklių“ interesai. Vien pragmatika čia nelaimės. Kūryba, drąsa ir akibrokštai yra neišvengiamai reikalingi, jei išties norime atsilaikyti prieš Kremliaus ordos agresiją. Kitąkart įvertinkime ekscentriką.
