Priminsiu: pernai ekonomika augo tik 1,8 % bendrojo vidaus produkto, daugiausia dėl sumažėjusio eksporto į Rusija, tačiau prieš metus šiems metams buvo prognozuojamas 2,9 % BVP augimas, o 2017 metai atrodė galėsiantys tapti Lietuvos aukso amžiumi – buvo tikimasi 3,4 % ekonomikos augimo.
Naujausioje prognozėje numatomas šiemetinis augimas – 2 %, kiek daugiau nei pernai, tačiau beveik trečdaliu mažiau, nei manyta anksčiau. Taip pat iki 2,7 % sumažinta 2017 m. prognozė. Labiausiai neramu dėl to, kad, nepaisant augančių atlyginimų, užimtumo didėjimas ateityje lėtės.
Gyventojų pajamų bei vartojimo augimas taip pat bus mažesnis ir tai savo ruožtu pradės stabdyti pastaruoju metu Lietuvos ekonomiką vežusį variklį – vidaus vartojimą.
O turint omeny didėjančią infliaciją tai reiškia, kad gyventojų pajamų bei vartojimo augimas taip pat bus mažesnis ir tai savo ruožtu pradės stabdyti pastaruoju metu Lietuvos ekonomiką vežusį variklį – vidaus vartojimą.
Nedžiugina ir tai, kad eksporto augimas tiek 2017 m., tiek 2018 m. išliks nedidelis, nes nuo sparčiau augančių atlyginimų atsiliekantis produktyvumas mažina Lietuvos konkurencingumą. Žiūrint į kelių ateinančių metų perspektyvą, šios prognozės jau brėžia Lietuvos ekonomikos augimo ribą žemiau nei 3 procentai.
Dramatizuoti galbūt dar nereikia – Lietuvos ekonomikos augimas yra kiek didesnis nei vidutiniškai ES ar euro zonoje. Tačiau kaip tik dėl to ir neramu – pastaruoju metu tapo įprasta džiaugtis, jog pagal ekonomikos rodiklius dažniausiai esame ES viduriuke. „Šaunuoliai, – pasigirsta, – juk ne paskutiniai, o dar ir Estiją lenkiame“. Žinoma, smagu matyti, kad ir paskutinėje Komisijos ekonomikos prognozėje daugeliu rodiklių atrodome geriau nei Estija.
Bet panašu, kad šiuo atveju Estijos neaplenkėme, tiesiog ji galbūt priartėjo prie augimo ribos labiau nei Lietuva. Nes pasižiūrėję į Liuksemburgo ar Švedijos 3–4 % ekonomikos augimą arba į Airiją, kurios BVP kasmet stiebiasi net 5 ar daugiau procentų, suprastume, kad pagal ekonominės gerovės lygį prie Vakarų Europos valstybių mes ne artėjame, o nuo jų tolstame.
Panašu, kad pasiekę 75 % ES bendrojo vidaus produkto užmigome. Ir pamiršome, jog šis skaičius, nors ir yra neabejotinas Lietuvos laimėjimas, vis dėlto tai tik pusiaukelė ilgame artėjimo prie Vakarų Europos gerovės kelyje. Pamiršome ir tai, kad šiame kelyje dažnai pasitaiko „vidurio pajamų slenkstis“, už kurio užkliuvusi šalis suklumpa taip, kad paskui dar ilgai šlubuoja. Ir dar tai, kad pasiekus magiškus 75 % sumažėja galimybių gauti ES struktūrinių fondų paramą, o tai verčia dar labiau nerimauti dėl ateities perspektyvų.
Rinkimai parodė, kad būtent socialiniai iššūkiai yra Lietuvos žmonių prioritetas. Ir Europos Komisija jau ne kartą Europos semestro rekomendacijose akcentavo skaudžias socialines Lietuvos problemas: pajamų nelygybę, didelį žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių skaičių. Todėl Komisija, teikdama pasiūlymus dėl mokesčių sistemos pertvarkos, visuomet orientavosi į mažesnį darbuotojų, ypač mažai uždirbančių, apmokestinimą, o kaip papildomų biudžeto pajamų šaltinį nurodydavo mokesčius, kurie neturi tokio neigiamo poveikio ekonomikos augimui, kaip antai aplinkos taršos ir turto mokesčiai.
Vis dėlto, kad socialinės problemos būtų sprendžiamos kompleksiškai, reikalinga stipri ekonomika. Ir čia Komisija jau daug metų atkreipia Lietuvos dėmesį, kad norint ją turėti ir išlaikyti būtina pereiti nuo žemų kaštų, žemų technologijų ekonomikos prie įgūdžių ir inovacijų ekonomikos, imtis priemonių našumui padidinti, gerinti naujų technologijų diegimą bei įsisavinimą visuose ekonomikos sektoriuose, geriau koordinuoti inovacijų politiką ir skatinti privačias investicijas.
Akivaizdu, jog ekonomikos stiprumas tampa dar aktualesnis šiuo išorinio neapibrėžtumo laikotarpiu. Todėl naujosios Vyriausybės laukia neatidėliotini darbai.
Marius Vaščega yra Europos Komisijos ekonominės politikos pareigūnas Lietuvoje
